Etažerė

Akvariumuose audrų nebūna

Zita Čepaitė „Mano rožė. tavo rožė: apsakymai“. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Neabejotina: Zita Čepaitė – labiau novelistė nei romanistė. Bet novelės šiais skubos laikais (koks paradoksas!) vis didesniu pagreičiu praranda skaitytoją, o romanai, tegul ir nelabai stipriai „suveržti“, žmogų (kol kas!) dar patraukia: nelygu koks jaukas jam pamėtėjamas, kad neatsispirtų ir prarytų kompiuteriu nukaldintą kabliuką. Skaitytojų žvejybos ypatumus Z. Čepaitė išmano lygiai gerai, kaip ir bulvarinės laikraštienos „virėjai“: prisiminkime nemenką ažiotažą sukėlusį paskiausiąjį autorės romaną. Tačiau šiuo atveju, kai prieš mus – ne romanas, bet antrasis autorės novelių rinkinys, vertėtų panagrinėti ne skaitytojo meškeriojimo techniką, o rašytojos pateikiamą žuvų, kitaip tariant, jos apsakymų herojų, asortimentą.

Deja, restoranėlyje „Mano rožė. Tavo rožė“ beveik visi patiekalai – plekšnės.

Paskutiniajame knygos viršelyje – dvi anotacijos: leidyklos ir pačios autorės. Leidėjai bando mus įtikinti, kad „Mano rožė. Tavo rožė“ – „rūsti proza, negailestinga Lietuvos tikrovei“, tuo tarpu pati autorė skelbia, jog ši knyga – „apie išlaikiusius tikėjimą tuo, kas teisinga ir prasminga“.

Ir pirmasis, ir antrasis teiginiai deklaratyvūs. Antrasis – ypač. Kad būtum išlaikęs tikėjimą, nepakanka dalyvauti šv. Kazimiero palaikų grąžinimo „giedančioje ir raudančioje procesijoje“, kur „aukštaūgiai klierikai nešė ant pečių sidabrinį karstą“ (apsakymas „Kankinė Berneta“). Tam nepakanka sudūrus galvas su buto šeimininke „sukeverzoti pagarbų kreipinį į Šventąjį Tėvą“, priduriant, kad Henrieta Liepinska „turi ką papasakoti apie seserį Faustiną“ (apsakymas „Tamsi diena“). Juoba nepakanka frazės, kurią apsakymo „Mažutis Pikaso“ herojė Alina mesteli savo motinai: „Mama, tu negali nustoti kuo nors tikėti vien dėl to, kad kiti tais dalykais netiki“.
Septyni apsakymai – septynios plokščios, kaip gerai sulėkščiuota tešla, pagrindinės herojės: Berneta, Alina, Dagnė, Milda, Arūnė, Malvina ir Monika. Šalia jų – dar kelios moterys, tokio pat prėsko raugo: draugė, bendradarbė, sesuo, tautietė Jaltoje, dvi dėl nuomininkėms keliamų reikalavimų identiškos gyvenamojo ploto šeimininkės, etc., taip pat – vyrai, irgi vien statistai, reikalingi arba vaikui pradėti, kaip „ne šventas Juozapas“ apsakyme „Taškas lt“ („Reprodukcinę funkciją atlikau. Kitkuo pati gali pasirūpinti“.), arba „atsakančiai išdulkinti“, kaip, tarkime, Rička iš apsakymo „Mažutis Pikaso“.

Apsakymų moterys tokios inertiškos ir anemiškos, tokios kompleksuotos, kad net vištomis jų nepavadinsi. Jos primena žuvis, tykiai plūkaujančias mažame akvariume. Keista, kad feministinės laikysenos autorė savo herojėms pagailėjo veržlumo (bent viena „lašiša“, einanti prieš srovę, tikrai nepakenktų!), tačiau „neršto“ rūpesčiais Z. Čepaitė šias moterytes apdalija gana gausiai. Net ir tais atvejais, kai susiduria su bėjėgiais ar (galbūt?) kitos pakraipos vyriškiais, jos uoliai nusimauna kelnaites ir tenkinasi – „po poros nenusisekusių atakų“, – pamylėtos bent jau pirštu (apsakymas „Kankinė Berneta“). Deja, didesnių aistrų skaitytojui nepasiūloma, o seksualumas apsakymuose frigidiškas. Knygos moterys dėl šios savo negalios visai neapmaudauja, matyt, jos nė neįtaria, jog įmanoma ir kitaip pasimylėti, ne vien kaip Arūnė su Justinu apsakyme „Sapno princesė“ („Jis spaudė Arūnę glėby, seilėjo ir glostė jos plaukus...“). Pastaroji novelė man pasirodė viena bejėgiškiausių: menkai įtikėtina situacija, visiškai nemotyvuota intriga, gal todėl ir finalas kažkoks nusaldintas. Ne ką didesnio kalibro, deja, ir kitų apsakymų siužetai. Nekonfliktiška, iš kasdienės rutinos ar net iš dienraščio straipsniuko pasiskolinta fabula gal ir nebūtų savaiminė blogybė, jeigu rašytoja gebėtų pažvelgti į konkrečią situaciją netikėtu rakursu, vien tik iš jai priklausančios „varpinės“, jeigu ji „apžaistų“ įvykius savitu stiliumi. Tačiau stiliaus Z. Čepaitė neturi. Jos sakinys arba valdiškas – bekvapis ir beskonis kaip kanarėlių lesalas, arba toks suveltas, kad velnias sprandą nusisuktų besiaiškindamas, kas „metaforišku“ šnekėjimu norima pasakyti: „... kretėjo iškvaršusios jų galvos, drebinamos paranojiškų apmąstymų; kaukolių tremtyje dūlėjo neišsakytos tiesos. Pasišiaušusios nuo išlietų ašarų druskos suragėjusiais ir spalvą praradusiais kietais blakstienų šeriukais mažėdamos ir blykšdamos dubo akys“ (p. 5). Nuo kalbinių „banano žievelių“, ant kurių taip lengva paslysti, autorę galėtų apsaugoti profesionalus stilistas, geranoris redaktorius. Tačiau knygos metrikoje apie redaktorių – jokios užuominos.

Bambukais apsimetęs liūdesys

Gintaras Patackas „Lapė, rožė ir bambukas“: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2007.

Visai kitaip žodžio lankose jaučiasi nuo pat savo debiuto kalbos intuicija garsėjęs Gintaras Patackas, prieš Poezijos pavasarį išleidęs eilėraščių rinkinį, kurio pavadinime irgi žydi rožė, tačiau skaitytojams tą rausvą žiedą snukutyje neša lapė, geidžianti, kad žali bambukai paslėptų jos grožį ir išgelbėtų nuo besivejančių šunų ir nuo Apokalipsės raitelio (eil. „Lapės pabėgimas“ I, p. 29). Dėl šventos teisybės reikėtų pasakyti, jog didysis priekabiautojas – redaktorius – būtų pravertęs ir poetui: primintų jam, tarkime, kad lietuvių kalba vis dar tebeturi neiginio kilmininką, tad sakyti „Išsisklaidykit vėlės. Saulės šviesulį / Negali blogis visą laiką temdyti“ nederėtų (eil. „Samurajus“, p. 9), arba išaiškintų, jog pasakymas „už užančio“ yra tiesmukas vertalas iš rusų kalbos – za pazuchoi (eil. „Sūnaus balsas“, p. 12).

Tačiau šios pastabos neturėtų suveikti kaip dinamitas, apie kurį prabylama eilėraštyje „Reketas“ (p. 104), juoba kad autorius netrunka pareikšti: „Turiu aš omeny (imu domėn / Kaip pasakytų kalbininkas), retą / Turiu aš ginklą, vedantį šlovėn – / Krūtinėj mano kabančią granatą“ (p.124).

Penkioliktąja poezijos knyga į skaitytojus prabylantis autorius vis dar suvokia, koks „vienišas jo radikalumas, galintis sukelti vien atlaidžias simpatijas, skeptišką juoką ar piktą apmaudą“ (V. Sventickas, „Keturi portretai“, p. 13), poeto „prigimties gaivališkumo motyvas vis dar atsišakoja, formuoja susiliečiančius vaizdus ir tropus, kuria savą prasmės lauką“ (ten pat, p.17), tačiau išskirtinis šio rinkinio bruožas – tylus liūdesys, prasimušantis pro visas bravūros kaukes, kurios juk tokios būdingos G. Patackui. Ši slinktis – nuo gaivališko vitalumo, fontanu tryškusio poeto jaunystėje, į melancholišką „neišeik iš laukimo“ (p. 157) būseną, – labai logiška, ypač atsimenant, kokių ir kiek išbandymų Dievas šiam vienam žmogui siuntė. Vis dėlto G. Patackas kaip niekas kitas geba paslėpti net ir kruviniausiai raudančią širdį „bambukuose“, kitaip tariant, už įžūlaus, erudicija stebinančio valkatūzo širmos, kad skaitytojui net ir didžiausioje konkretybėje vaidentųsi Notre Dame’o chimeros (p. 154), kad jisai eilėraštyje pasijustų kaip „sapne tarp Babilonijos vagių“ (p.142), kad įsivaizduotų gyvenąs Venecijoje, nes „atspindi nuoskaudas dangaus klanai“ (p.56) arba kitokioje tėvynėje, kurioje „geria kavą pripučiamos lėlės“ (p. 5), o pats poetas dirba „kavos gėrovu“ (p. 90).

Nežinau, kaip atrodys kitiems, bet man džiugu, kad G. Patackas ir šioje knygoje išlieka nenuspėjamas, dygus, paradoksalus, nors, pasak anotacijos, reflektuoja negailestingą tikrovę jau senstančio kūrėjo sąmonėje. Dar giliu sovietmečiu (1976), ideologijos cerberių gerokai „paravėtu“ rinkiniu „Atleisk už audrą“ pareiškęs, jog niekada nežvelgs į pasaulį infantilaus esteto akimis, poetas ir šiandien teberašo apeliacinius skundus (p. 62) Viešpaties kanceliarijai ir ragina mus nebūti Dievo karvėmis, sugraužusiomis begonijas, ir iškamšomis, padžiautomis po dulkėmis (p. 53). Kad jis tai daro ne visuomet estetiškai įprasmintomis priemonėmis – jo reikalas.

Ką pažadina rūkas?

Romualdas Granauskas „Rūkas virš slėnių“: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Sykiu su naujausiu Romualdo Granausko romanu „Rūkas virš slėnių“ į dabartį, perdėm pripildytą postmodernizmo, vėl sugrįžo likiminė proza, savo stilistika artima 1988-aisiais pasirodžiusiai autoriaus apysakai „Gyvenimas po klevu“, tačiau ir kiek kitokia. Apysakoje daugiau kasdienybės realijų: Monika Kairienė priversta iškęsti drastiškus socialinius pokyčius, ji norom nenorom turi lyginti „būtą“ su „esamu“, rinktis „kančios ir atpirkimo kelią“ (E. N. Bukelienė, V. Juknaitė „Saulėlydžio senis“, p. 57). O naujausios knygos socialinė terpė minimalistinė. „Laikas, – pasak knygą pristatančio V. Sventicko, – nuo prieškario iki šių dienų – vaizduojamas tik tiek, kiek jis paliečia romano žmones“. Kitokia ir starto pozicija: šiame romane R. Granauskas atsisako gana dažnos jo kūryboje „galudienio situacijos“ (E. Bukelienė, ten pat), kai pokyčius pasaulyje vertina ir svarsto senas, išminties pilnas žmogus. „Rūke virš slėnių“ skaitytojas, autoriaus valia, sykiu su herojumi išbūna „nuo – iki“: Jonas Vyniautas mūsų akyse gimsta, auga, bręsta, pasensta ir miršta, nors jo mirtis ir nėra natūralus užgesimas: „Ir tada, kaip susitarę, kartu obelų žieduose sučiulbo, sučirškė, sušvilpė visi Vyniauto varnėnai, o pats Vyniautas tebesėdėjo kaip vakar vakare ant savojo suolo, prisispaudęs nugara prie atkaltės, tik į jo galvą ligi pat koto buvo įkirstas virtuvės kirvelis“ (p. 276).

Varnėno „priklausomybė“ Vyniautui – ne atsitiktinis lengvos autoriaus plunksnos brėžis – viskas Nausodėje yra jo ir jam: devynių skiepų obelis kieme, suolelis po ta obele, medininkas kieme ir tupykla, žuvusio tėvo dviratis... Jam – našlaujanti, pamažu senstanti ir galiausiai užgęstanti motina, jam – Milda Marija, pirmoji ir paskutinioji meilė, mergaitė, atėjusi pasaulin tą pačią dieną, kaip ir jis, tačiau gimusi lyg ne pati savaime, o už savo nuskendusią pusseserę, jam – jaunutė motinos bendradarbė mokytoja, įvesdinusi į vyro ir moters slėpinių pasaulį, „atradusi“ fotografavimą – ne vien kaip galimybę užsidirbti duoną, bet ir kaip vieną gyvenimo prasmės įrodymų... Jam, Vyniautui, Nausodės rūkas, į kurį norisi žiūrėti valandų valandas... Netgi namai – su Vytimi papuošta lentele „Nausodės pradinė mokykla“, iš Amerikos pargrįžusio Petrošiaus dovana kaimui, regis, pastatydinti tik tam, kad du jauni, čia dirbti atvykę mokytojai – Jonas Vyniautas ir Elena Jomantaitė – pamiltų vienas kitą, susituoktų ir susilauktų pirmagimio ir vienintelio sūnaus. Beje, apie Petrošių, nuo kurio ir prasideda romano veiksmas, pasakytina štai kas: šis antraplanis, žemaitiškai besirokuojantis personažas, nors knygoje jam lemta gyventi labai neilgai, itin įtaigus, simpatiškas, ryškaus charakterio ir atskleidžia, regis, pačią mecenavimo esmę: „Jūs vėsė esat kaip je ir mona vaka, jums aš i pastatiau šiou muokykla. Jeigu pats būtiuo turiejės didiesni muoksla – aš i tuo pininga būtiuo daugiau uždėrbės, vo jūsu muokykla būtom daba poikesnė. Nu šiuos dėinuos muokikities tuokiuo, kuoki yr. Netronkykėt soulu, nebraižykėt sėinu, nelužykėt vuobilieliu, aš anas dėl jūsu patiū padėigiau“ (p. 17).

Paukščių simbolika romane taip pat neatsitiktinė: kitados grafams Pliateriams priklausiusios plynaukštės peizažo ypatumus, gal net nulėmusius tokį, o ne kitokį Vyniauto likimą, įmanoma įvertinti tiktai iš paukščio skrydžio; nė vieno gandralizdžio tarp dviejų slėnių nebuvimas, nors „gandrams čia – perėk ir norėk“ (p. 6) – likiminis ir Vyniautui, ir Mildai Marijai: pirmasis bekeldamas ant medininko seną stebulę susiluošina, o antrajai perėti pradėję Vyniauto gandrai „atneša“ mergvaikį, nuo mažumės nemylimą ir tartum tyčia kalėjimui auginamą sūnų, kuris galiausiai ir tampa Vyniauto žudiku, įkirsdamas į jo kaktą likimo kirvį, kad būtų kur nutūpti varnėnui, pražiojusiam snapelį tiesiai į patekėjusios saulės spindulį: „Spurdėjo visas, virpino sparnelius, tai atrodydamas kaip mėlynai juodas, tai kaip juodai mėlynas, visas apimtas neapsakomo džiaugsmo: į jo šviesiai raudoną pražioto snapelio vidų saulės spindulys švietė tiesiai, ten viduje jam kažką virpindamas, o gal tįso iš ten atgal į saulę kaip koks plonytis auksinis siūlas, ir todėl atrodė taip gražu“ (p. 276).

Sodrus ir taiklus R. Granausko, vieno talentingiausiųjų mūsų literatūros žodžio meistrų, sakinys geba iš pažiūros paprastutį kelių žmonių gyvenimą paversti įdomiausia sakme, kurioje netgi rūkas virš slėnių vaidina svarbų vaidmenį: Vyniautą tylus žiūrėjimas į rūką ugdo kaip asmenybę, o Mildą Mariją nušiurina ir iš jaunos kvatoklės paverčia sena girtuokle, nes Mildai Marijai vakariniai rūkai neatrodo nei gražūs, nei paslaptingi: „Į ką ten reikia žiūrėti? Kaip tik per jį nieko nesimato. Garai – ne garai, vanduo – ne vanduo, debesys – ne debesys...“ (p. 98).