O.Milašiaus ir W.Blake’o kūrybos vizionistinės tendencijos

Vakarų ir Rytų prieštaravimų sąlygomis ir religinio turinio knygų skaitytojai turi atlaikyti brutalius susitikimus su tikrove. Tikėjimų atgimimo problematika susijusi su Oskaro Milašiaus relektūromis, krikščioniškų rašytojų alegorine perinterpretacija. Pavėluoto pamaldumo šalyse Oskaro Milašiaus poezija nuskamba kaip „reintegracijos psalmė“. Kilmingas Keliauninkas Milašius, žengiantis pirmyn su kauke lyg Karalius Saulė kaukių komedijos muzikiniu žingsniu, skatina apie fabulą galvoti ir kaip apie Dievą, ir kaip apie religingą metodą.

Antžmogiška politikos dimensija: Adomas Kadmonas („baigtinės“ ir „nebaigtinės“ kombinacijos)

Kokias W. Blake’o nuostatas įgyvendino Oskaras Milašius? Kadangi literatūra susijusi tiek su politika, tiek su nemoralumu, galima tvirtinti, kad O. Milašius obsceniškai buvo susijęs su misterijomis, literatūriniais manifestais ir biuleteniais. Jo teurgija liudijo žmogaus veiklos sąsajas su dieviškosiomis jėgomis. Milašiaus Parakletas bendravo su akademinėmis mergelėmis, žvaigždėmis ir harpijomis, kurios savo retorikoje sumaišė įvairiausių daktarų pasisakymus. Nekoherentiškos moterys žuvys randamos Milašiaus pasakose. Jų kūnai puodų formų, o sikomorų soduose rupūžės tuštinasi lapus deginančiomis išmatomis. Fontano vanduo kaip vienišo Anatole’io France’o vizijose virsta krauju. Milašius savo rašiniais sulaukė pontifikų aprobacijos.

Milašius taip pat galėjo turėti nemirtingą, nors ir mažą, sielą, bet, deja, jis jos neturėjo. Savo sielą jam atidavė Lietuvai. Pasėlių laukų žaluma jam asocijavosi su Prancūzija – Egipto renesanso veidu. Lietuva jam buvo gimdymų nukamuotų moterų kraštas, nebrandžios pelenų spalvos. Toje šalyje mokyklos dygsta kaip grybai. Šventųjų eremitų išmintis neverčia degti Milašiaus raštų pragare, konsekruotais žodžiais galima pasidžiaugti gracijų ir mergelių bei našlių rateliuose. Justicijos vaisiai surenkami klarisių asamblėjose. Meilės sezonų kalba krikštija jaunus tėvus. Egzorcizmų kaskados atsispindi bleikiškomis citatomis Milašiaus slėpinių poezijoje. Milašiaus meilės ir mirties vedybos bleikiškoje metafizikoje skiriasi nuo prigimtinės nuodėmės atleidimo. Milašiaus komunija su Kristumi ir išėjimas iš kapo atrodo kaip literatūrinė nemirtingumo sėkla.

Bleikiška neiššifruojama „Jobo knyga“ (romėniškų sarkofagų kompozicijos)

Cz. Miłoszas esė knygoje „Ulro žemė“ gvildena teologines Oskaro Milašiaus raštų implikacijas, politikos, religijos ir literatūros santykius. Ilgiau stabtelima prie O. Milašiaus religinės vaizduotės, besisiejančios su W. Blake’u. Tarp išeivių lietuvių poetų įsitvirtino Cz. Miłoszo paskleistas posakis, kad poetai gyvena nuo gamtos atsiskyrę stiklinėmis sienomis. Cz. Miłoszas „Švytinčių daiktų knygoje“ („A Book of Luminous Things. An International Anthology of Poetry“; 1996), pasak poetės Lidijos Šimkutės, į anglų kalbą išverstus O. Milašiaus eilėraščius traktuoja kaip Ezros Poundo, Kenneth’o Rexroth’o, Davide’o Gascoyne’o transkripcijas, išreiškiančias simbolizmo nuotaiką. Sulaukęs 90 metų, Oskaro Milašiaus giminaitis Cz. Miłoszas vietoj estetinės ir filosofinės XX a. liudininko ataskaitos, pateikia „švytinčių daiktų knygą“ (plaunami indai, o gimusios tuo metu mintys tarsi įrašomos į juostelę ir vėliau virsta eilėraščiais apie švarius objektus). Cz. Miłoszas į knygą apie Lietuvos dainius neįtraukė nė vieno lietuviškai rašančio. Tad O. V. de L. Miłoszas atsiduria greta Aloysius’o Bertrand’o, Williamo Blake’o, Blaise’o Cendrarso, Gunnaro Ekelofo, D.H. Lawrence’o, Francis Ponge’o. Visi jie Cz. Miłoszo pristatomi lenkų kalba ir apibūdinami kaip ištikimi realybei.

Oskaro Milašiaus folijoms artima Cz. Miłoszo pateikta poeto, kaip „Deltos trubadūro“, samprata. Delta, arba O. Milašiaus sporadiškai atsirandanti Patmo sala, surinkdavo tarsi prie stalo šalia kunigaikščių talentus, pasižyminčius linksmais pokštais ir jaudinančiomis canco. Deltos tariami protėviai dažnai būdavo tariamas zakristijonas ar restauratorius, turėjęs šaknis Čekijoje ar Maskvoje. Deltos, Alfos arba Omegos vieta tarp fantazijos ir tiesos nebuvo itin mistifikuojama. Išlavintos vaizduotės apokaliptas mokėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas ir būdavo „apsiginklavęs“ žodynais. Žodžio alchemija vesdavo akademinius ištroškėlius į E. A. Poe ir E. T. A. Hoffmanno akligatvius.

Blake’o kompleksiškos ironijos neišverčiamumas (Paryžiaus ponų lengvabūdiškumo metodai)
Konclagerių kontingentas ir patriotizmo fanatikai skyrėsi nuo mecenuojamų išrinktųjų, kurie nepatekdavo į paskutinėn kelionėn vežančius sunkvežimius su ginkluotais žandarais. Galima buvo pasirinkti ir padoresnes mirties formas, pavyzdžiui, dujų kameras. Varšuvos geto tragedija sukrėtė ir žydų kilmės prancūziškai rašiusį poetą kosmopolitą Oskarą Milašių. Keliančios susižavėjimą ir geismą moterys praeivės, įkvepiančios poetus, patvirtino Oskaro Milašiaus teiginį, jog meilė pagražina viską. Tad kruviną skudurų krūvą paspiriantis esesininkas kontrastuoja su genties globalizuotos erotikos teatrališkomis ekspresijomis, apie kurias žinome iš Oskaro Milašiaus susirašinėjimo su Christianu Gausse’u, Amerikoje sudariusio Molière’o rinktinę. Oskaro Milašiaus romane „Meilės įvadas“ („L’amoureuse initiation“) galima rasti Verčelio numirėlės – italų operos dainininkės, poeto protėvės, – įvaizdį. Toks monogamiškas galbūt kažkur deportuotos žydaitės paveikslas turi Venecijos meilės mito poveikį, nes yra kolektyvinis, froidistinis, neindividualus. Visuotinių klajonių geismo objektai perteikia meilės žmonijai pagrindus.

Oskaras Milašius su savo dekadentiška poezija ir „meilės metafizika“, kaip ir Maurice’as Barresas („Amori et Dolori sacrum“, 1903), apdainuoja transfigūraciją – mirti skubantį grožį. Šios serenissime tonu perteiktos teatrališkos Milašiaus giesmės išreiškia kai ką bendra su fin de siècle – teatralizacija, ruošiančia dirvą alegoriškam D’Annunzio figūratyvumui. Venecija jau ir taip paruošta kaip vidinis peizažas, artistiškas spleenas, operos paveikslas ar muzikinė metafora. Tad tokios dar prieš ]Thomą Manną atsiradusios termitiškumo potekstės.

Bleikiškasis Biblijos išauklėtos Europos etapas (romantinis satanizmas)

Personifikuota, tik ne bleikiškai, Venecija ir Milašiaus kūryboje. Ji perteikia nesveiką atmosferą, niūrų ligotumą. Vizionistinis Adriatikos srautas nešasi Pinamontės ir Klarisos – Analenos – meilę kaip nuodai, maistingas kapas, kirminas, dalyvaujantis lėtoje agonijoje. Blake’ui – tai rožę ėdantis raudonas kirminas, iš kosminės tamsos patekęs į lysvę. Jis myli ją sergančią. Barokiškas mirties ir meilės aljansas atrodo kaip W. Shakespeare’o „Otelas – Venecijos mauras“ ir dar daugiau – kaip diskretiška aliuzija į paties Wagnerio mirtį Venecijoje (Thomo Manno apsakymas „Mirtis Venecijoje“). Optinės apgaulės miestas Venecija praverčia kaip gatvelių dekoras, kur Milašius pasakoja Dante’s prote užgimusias Romos vizijas, tai, ko nėra iš tikrųjų.

Oskarą Milašių su belle époque rašytojais dendžiais artina skandalingos meilės herojų vaizdavimas. D’Annunzio aristokratiškas nonkonformizmas įkūnija antžmogiško menininko mitą, kur pabrėžiamos dekadentiškos rafinuotos gudrybės bei perdėtas sensualumas. Tam tikras kartėlis randasi dėl malonumo limitų. D’Annunzio, pašlovinęs Italijos misijas Pirmojo pasaulinio karo metu, perteikia imperialistinį ir nacistinį diskursą, suponuojantį fašizmo atėjimą. D’Annunzio iki pat savo mirties 1938 m. laikosi atokiau nuo politikos, kartą padėjęs režimui. Savo „Noktiurne“ (1921) jis išreiškia norą prieblandoje išsaugoti kairiosios akies regėjimą, pablogėjusį dėl buvusio vizionieriaus sužeidimo.

André Gide’o „Žemiškame maiste“ („Les Nourritures terrestres“; 1897) imituojama Biblija bei jos orientalistinė atmosfera, bet tam, kad būtų nuo religijos nusisukama ir būtų skaitomi išsilaisvinimo, pabėgimo vadovėliai. Gide’as, respublikos laurais karūnuotas pasenęs išminčius, priešinosi O. Milašiaus kūrybos spausdinimui Gallimard’o serijoje, teigdamas, jog jis prastai moka prancūzų kalbą. Gide’o liguista vaikystė, prisilytėjimas prie simbolizmo, samprotavimai apie žmonijos Narcizą bei „Urizeno keliones“, meilės bandymus turi šį tą bendro su Milašiumi – individo laisvė, kūniškas malonumas, moralinė ašis.

Spektro įdarbinimas vaizduotėje epitafijos, bukolikos (bažnytinės disciplinos reforma)

Melancholiška Blake’o vaizduotė Milašių galėjo patraukti dėl susidomėjimo Jeruzale. Urizeno meilės klajonės ir albinizmo įmantrus supratimas buvo svarbūs Milašiui, dešifruojančiam Bibliją. Ekstravagantiški ginčai dėl Trejybės vertė žmones mąstyti apie Genezės Dievą, kuris sukūrė žemę, vandenį, paukščius, gyvybę ir evangelinius pamokymus. Trejybės susiejimas su žmonijos istorija sudaro Blake’o, vėliau ir Swedenborgo, mokymų ašį. Lenkai lengvai priėmė svedenborgizmą, ir tas lengvumas atitiko jo postdekartiškas nuostatas. Lenkų romantizmas svedenborgizmą perėmė netiesiogiai. Kelionės į dangų arba į pragarą perteikė ne ką kita, kaip žmogaus vidujybę. Archetipų ir simbolių disimiliacija Biblijoje buvo išreikšta ketinimu sukurti gramatiką. Blake’as norėjo spiritualiniu būdu pasišalinti iš vaizduotės nelaisvės, kuri jam buvo Pranašų Dvasia. Blake’ui, o vėliau ir kitiems, deja, teko gyventi iliuziniame kriminaliniame pasaulyje, kuris pateisino tiek gamtos, tiek visuomenės dėsnius, taigi vergovę. Trejybė pasmerkia dvasininkus manyti, jog yra trejetas. Arijiška hipostazių unija buvo istorinio pobūdžio ir atitiko krikščionišką teologiją. Manicheistiniai ir gnosticistiniai mokymo apie tėvų ir vaikų santykius elementai sudaro Blake’o pasaulėžiūros pagrindą. Mozė čia iškyla kaip kalėjimo sargas, tironas, alienacijos produktas. 1795 m. Blake’as sukūrė akvarelių ir drobių seriją, įkvėptą Michelangelo. Krikščioniška moralė čia perteikta lyriškai. Su Arkadijos kauke galime palyginti Milašiaus belle époque interpretacijas ir inspiruojančias Miltono strofas.

Ar Blake’as, Kristaus karys, buvo ateistas? Dievo mirties teologai Blake’o poezijoje regėjo energijos ir judėjimo šlovinimą. Buvo ir antagonistiškų doktrinų, pašiepiančių sparnuotas gulbes. Blake’o ironiškas priešiškumas gamtai ir natūralioms religijoms perrengtas pasaulietiškai. Dievas ir Bažnyčia verčia galvoti apie išnaudojimą, dominavimą. Blake’o nuomone, tas, kas gelbėja, kurti negali. Blogio ir gėrio santuoka skatina mąstyti apie Swedenborgo velnius, tigrą Kristų, teikiantį begalinį atleidimą. Lenkams ne visada buvo suprantamas moralinis rigorizmas. Kaip ir stebuklingi mokslų padariniai. Štai dėl ko Vakaruose laisvė tapo protestu ir anarchija. Bleikistai Vakaruose buvo abejingi nyčeistinei gėrio ir blogio santuokai bei šv. Jono apreiškimui. Antropofagiška žiema, naikinanti „aukso vaisius“, įkūnijo sovietinės ekonomikos „lenkišką“ politiką. Renesanso kaukių maskaradas ir alegoriniai personažai perteikė šeimos išlikimo nuostatas. Intelektualinės medžioklės labiau priminė agresyvumą nei atkuriančias jėgas. Slaviškas mesianizmas ilgainiui įgavo egoizmo formas. Ego spektras, kaip ir bleikiškų teorijų atsinaujinimas, patvirtino, kad žmogus savęs neatsikratys. Beje, geriausia pačią šmėklą priversti dirbti vaizduotei.

Ritminė miltoniško tipo proza apie „rojaus praradimą“ (mikelandželiškas CONTRAPPOSTO – poilsis palaikant įtampą)

]Johnas Miltonas (1608–1674) tapo Blake’o įkvėpimo šaltiniu. Anglijoje ištirtas chronologiškai ir interdisciplininiu požiūriu kaip Renesanso autorius (Gordonas Campbellis, 1996), Miltonas įdomus tiek privačiu gyvenimu, tiek svetimų kalbų mokėjimu. Oskarui Milašiui pažinti jis svarbus savo satyrine mitologine poezija su daugybe nuorodų į „proto“ „vaisius“ ir „rezultatus“; cherubinus, dangišką ugnį, Babelį, Tauro ženklą Balandį, kardinolų konklavas, drąsos inspiracijas, pamokas, stojiškus idealus ar žemės vidurius, Eliziejaus laukus ir soneto formą. Muzikinių harmonijų ir Biblijos skaitymo dešifruojantis ryšys tapo filosofinės Milašiaus stilistikos pagrindu. Vandens nimfos, allegro, religijų šviesa, miriadai nemirtingų sielų ar hesperidžių laukai, Tartaro gelmės tapo poetų, turėjusių diplomatinio darbo patirtį, bendro žodyno dalimi.

Liudijantis XX a. epochą Cz. Miłoszas teigia, kad „alfa moralistams“ buvo svarbu registruoti rašytojų gyvenimo permainas. Vieni metafiziškai ir tragiškai kalbėjo apie lenkų kilmės detektyvų autorių J. Conradą, kiti tyrinėjo katalikiškus rašytojus, pasukusius į egzistencializmą, siurrealizmą, ekspresionizmą. Intelektualinių katalikų buvo ieškoma sveikose valstybių sanklodos formose (Vokietija, Italija), tarp kairuolių. Buvo bendraujama su kultūros elitu ar pakliūvama į spąstus. Politiškai nepatikimus sugrūsdavo į kalėjimus ar atpratindavo nuo konspiracijos. Švelniosios revoliucijos ar sąmokslininkų grupės, partijų energija dangstėsi arba demonstravo „niekingą nuogybę“. Kalnakasių stachanoviečių temą subrandino svedenborgizmas. Milašiaus toda et nada tapo rašytojų burnas užčiaupiančia sentencija. Jo „Brandos psalmę“ („Psaume de la Maturation“) galime palyginti su nekaltybės ir patyrimo priešprieša W. Blake’o poezijoje. Milašiaus lyrinis subjektas pirštu rašo smėlyje, pagautas metalo ir akmens dvasios, nubrėžia tūkstančius kelių iš nelaisvės į laisvę. „Saulėti legionai“ jam parodo Betliejaus auksą. Vienintelis žodis, poeto tariamas pasikartojant skęstančiojo situacijos dramai, patvirtino, kad be įsakymo meilė neįžengia pro vartus, nes nėra nei šešėlio, nei rakto. Tokia „vaikystės ciklopo“ kalba pakartojo antro, paskutinio, rafaeliško (at)gimimo temą, susijusią su folijų stilistika jaunystėje kūrusiais britų autoriais (W. Blake’as).