Kada pateka Atminties saulė

Oskaro Vladislovo Milašiaus 130-osioms gimimo metinėms


„Le génie de Milosz“, – sako prancūzai. Ars Magna, kuriame sukaupta visa šventoji Mokslo poezija, žinovas. Biblinis pranašas, vaikščiojantis modernaus miesto gatvėmis (Czesław Miłosz). Sielos gydytojas nuo snobiškų Vakarų kulto imitacijų, naujos ir nuostabios dvasios eros skelbėjas Oskaras Vladislovas Milašius gimė 1877 m. gegužės 15 d. Čerėjos dvare, Mogiliavo gubernijoje. „Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos žemė / [...] susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą.“

„Nėra Milašiaus teksto, kuriame įžvalgi analizė neatskleistų lietuviškųjų versmių“, – teigė Jacques’as Buge’as (1933–1972), 1963 m. Paryžiaus universitete apgynęs disertaciją iš Milašiaus kūrybos ir pasaulėžiūros. Galbūt prancūzai per daug Milašių „sulietuvina“, tačiau ar daug kas iš mūsų tautiečių galėtų sąžiningai kartu su didžiuoju poetu ištarti: „Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus“?

Lietuviui, kuris nemoka prancūziškai, didieji Milašiaus lyrikos ir filosofijos kūriniai prieinami dėl A. Vaičiulaičio, V. Šiugždinio, P. Kimbrio ir kitų vertėjų pasiaukojamų pastangų, o jų „vertimai yra tapę kilnia lietuviška poezija, lietuvių kultūriniu turtu“ (J. Grinius).

Lietuviškoji dimensija buvo pirmapradė, dėl jos Milašius tapo didžiu mistiku. „Taip pat jis, kaip mažasis Biblijos Samuelis, dažnai girdėdavo, lyg kas jį šauktų iš patamsio. Varpai skambėdavo jo ausyse; kažin kokia tuštuma ir tyla įsiskverbdavo į jį ir tada jis laisvai skaitydavo kažin kokios knygos puslapius, keistų ženklų prirašytus“ (René Prat). Užmirštąja nuskendusių Jašero knygų kalba, kurią aiškino „sunkiais ir drebančiais tamsaus medaus skiemenimis“ šio krašto išmintingos bitės.

Kita dimensija – Paryžius, orientalinės epigrafikos (asirų ir hebrajų kalbų) studijos, atvedusios poetą nuo dekadanso puotos stalo prie Biblijos tyrinėjimų. Jo pasaulėžiūra formavosi XIX–XX a. sandūroje, kada filosofijos srovių priešingumas ėjo tokia linkme: viename kelkraštyje – pozityvizmas, materializmas, scientizmas, kitame – idealizmas, intuityvizmas, bergsonizmas. Henri Bergsono idėjas to meto jaunuomenė laikė išsivadavimu iš materializmo vergovės, į kurią pasaulis pateko po viduramžių, mokslui užsimojus duoti atsakymus į visus žmonijai rūpimus klausimus. Vietoj eksperimento ir proto – intuicija. Protu negalima pasikliauti, už jį giliau visokią tikrovę pasiekia intuicija.

Milašius filosofijoje – idealistas ir mistikas, jo doktrina susideda iš krikščionybės, kabalos ir savarankiškai atrastos reliatyvumo teorijos. „Laiškas Storgei“ apima visas pagrindines išvadas, komentatorių daromas iš Einsteino teorijos: su materija sutapatinta erdvė čia vaizduojama kaip vienas kūnas, laikas – kaip ketvirtasis matmuo, o visata – kaip beribis, tačiau baigtinis kūnas, kurio elementai gali būti apibrėžiami tik tarpusavio santykiu. Vadinasi, pasitelkus intuiciją galima atrasti tai, ką mokslas atranda pasinaudodamas protu ir eksperimentu? Tačiau neapsigaukime, manydami, kad intuicija yra akimirksnio nušvitimas. Ji kaip pažinimo priemonė yra tobulinama ir lydoma ilgą laiką. Todėl didžiojo Alchemiko kūrybos negalima iki galo suprasti susipažįstant su ja dalimis. Kiekvienas mistinis kūrinys ar ankstyvasis eilėraštis susieti tarpusavyje tam tikru ryšiu. Tai judėjimas, kelias, kurio vaizdiniai (vizijos, regėjimai) atsiskleidžia vis ryškiau, artėjant Kalnui, didžiuliam atspindžiui „paveikslo švento dvasinio Sinajaus“. „Kai kalnas mane nusinešė savo skrydyje, staiga išvydau prieš save į kitą erdvę atsiveriant auksines Atminties duris, išėjimą iš labirinto.“ Priblokštas regėjimo didybės poetas mistikas sušunka apie savo misterijas ir simfonijas: „Kaip visa tai žmogiška, per daug žmogiška!“ ir rašo „Ars Magna“ bei „Slėpinius“. Ateities kartoms, nes amžininkai nebegali pasivyti Milašiaus minties.

Mistiniai ir metafiziniai klausimai neišsekino Milašiaus lyriškumo, tik jį sukoncentravo prie skaičiaus VIENAS ir jis „negalėjo toliau skaičiuoti“, nes tai „dangiškasis Vienetas, nuostabių nuostabiausias, hosanna in excelsis“. Kristaus idealas, tegu ir užšifruotas simboliais bei palyginimais, lydi poetą nuo tėviškės „pirmos Kalėdų eglės“ iki sūnaus palaidūno sugrįžimo į Tėvo namus auksiniame Betliejuje. „Būtent Viešpatyje, būtent jo taikoje aš noriu užmigti ir ilsėtis.“

Milašius nuosekliai eina Biblijos keliais – nuo nuopuolio ir atpirkimo temos misterijose „Migelis Manjara“ bei „Mefibosetas“ iki „Meilės įšventinimo“: pirmojo žmogaus Adomo „pragaištis buvo ne tai, kad paragavo gyvenimo vaisiaus, o tai, kad pačios Meilės akivaizdoje atsisakė švento pažinimo ir šventos palaimos. Apsvaigintas išdidumo ir galios, jis ištarė pirmąjį ne, kai viskas buvo taip, kai viskas aplink jį buvo vien teigimas.“ Nėra ir nereikalinga jokio kito įstatymo – tik Meilės. Protas gali suklysti, suvedžiotas melo, bet ne jausmas, kuris yra Dievo atributas. Meilė mumyse yra viskas, kas ne mumyse turi Grožio vardą. Ji kaip liepsna, kuri žinojo savo kelią, „ateis man iš paties manęs“ paliesti „vidujį žvilgsnį – čia, tarp dviejų antakių“. Vidujis žvilgsnis (iš vidaus) – dvasinis žvilgsnis, vienintelis galintis nuvesti žmogų į Dievo visagalybės viziją.

Deja, apverktini pirmojo melo padariniai buvo tokie, kad mes žvelgiame ne iš, o į vidų – pavydžiai. Nes tik spręsdamas apie gyvenimą pagal panašaus į save prigimtį žmogus įgijo klaidingų žinių apie gėrį ir blogį. Blogis yra tik žmoguje, ir poetas – filosofas pasmerkia materializmą už jo nugrimzdimą į egoizmą, kaip visokių socialinių blogybių šaltinį. „Dabarties moralinių, socialinių ir politinių pertvarkymų pastangos yra bergždžios. Prieš vedant neregį į šviesą, reikia išgydyti jo aklumą.“ Reikia pašalinti tą žmogaus intelektinės regos valktį, sukeltą pavydo, ir vienintelis vaistas yra Šventoji Dvasia. Iš amžininkų nėra ko tikėtis, tačiau kai Šventoji Dvasia bus išgirsta Romoje, reikalingi žmonės atsilieps į šaukimą.

„Visuomenė, kurią jie sukurs, bus pagrįsta tikėjimo, mokslo ir grožio santarve, kitaip sakant, individualia ir kolektyvine laisve, įgyta slapčiausios savo esmės atsižadėjimo, visiško pasiaukojimo ir įstatymo virsmo meile kaina. Nemirtinga vidutinybės tuštybė, nuvalius šiandieninį materializmą, bus sutramdyta griežčiausios moralinės disciplinos. Šia neišsenkama jėga naudosis jau nebe intrigantai, o psichologų taryba, pavadinta Pašvęstųjų Kongregacija, – hierarchijos viršūnė ir dvasinės monarchijos pagrindas. Ji vadovaus pasaulio Jungtinėms Valstybėms. Tačiau kiekviena valstybė turės savo dinastiją, ištikimą tautinių tradicijų paveldėtoją. Kovingumo instinktui bus suteikta erdvi mokslinio, estetinio ir dorovinio lenktyniavimo sritis, apimanti visą pasaulį. Tautos įsijungs į didingą ir negailestingą kovą intelekto sferoje, Bažnyčios vadovai kuo rūpestingiausiai išlaikys metines katalikų šventes, švenčiamas su didžiausiu iškilmingumu; ir tiek viena, tiek kita simbolizuos aukščiausias mokslo ir filosofijos tiesas. Pirmoji visuotinės karalystės diena bus pažymėta senovinės išrinktosios tautos atsivertimo į krikščionybę...“

Ši būsimos korporacijų Europos ir vieningo pasaulio vizija buvo skirta ne amžininkams, o „kiek galint tolimesniems palikuonims šio ketvirtojo amžiaus, kurio agoniją regime“. Ketvirtasis amžius – paskutinis žemiškosios istorijos laikotarpis, po kurio įvyks Paskutinis teismas ir ateis galutinė Dievo karalystės pergalė (Dan 2,40–45). 1933 m. Milašius išverčia į prancūzų kalbą antrą lietuviškų pasakų knygą ir skelbia apokaliptinius regėjimus. Kas atsitiko su didžiuoju poetu ir filosofu, klausia sensacijų besivaikanti spauda. Ar iš tikro 1944 m. bus pasaulio pabaiga, o ant Lietuvos nukris trečdalis Mėnulio? Amžininkai akivaizdžiai nenorėjo galvoti apie ateitį ir kad Apokalipsė – Antrasis pasaulinis karas – čia pat. Jie juokėsi iš „pamišusio“ diplomato, kryžiumi gulinčio ant bažnyčios grindų. Buvo įsitikinę galį patys pasveikti nuo blogojo prado, kuris stūmė juos į pražūtį.

Apokaliptiniai regėjimai yra reliatyvūs. Tai atspindys tikrovės, kurioje erdvė, laikas ir materija yra tas pat dalykas, sutapatintas judėjimo nejudamybės – Dievo karalystės link. 1944 m. Mėnulis, tiesa, nenukrito ant Lietuvos, bet nužudytų laisvės kovotojų kūnai, išniekinti miestelių aikštėse, tarsi liudijo Tiesą: „Jų lavonai gulės aikštėje didžiojo miesto, kuris dvasine prasme vadinamas Sodoma ir Egiptu, kur ir jų Viešpats buvo nukryžiuotas. Tuomet įvairių tautų, genčių, kalbų ir giminių žmonės galės žiūrėti į jų lavonus pusketvirtos dienos, ir nebus leista jų lavonų palaidoti kape. Žemės gyventojai džiūgaus ir linksminsis dėl jų žuvimo, jie siuntinės vieni kitiems dovanas...“ (Apr 11,8–10). Argi penkiasdešimt metų Lietuvos Katalikų Bažnyčia nebuvo vadinama Tylos Bažnyčia, o tikintieji nebuvo persekiojami?

Šiandien, kada liberaliojo globalizmo ar anarchistinio antiglobalizmo apologetai dėl materializmo, daiktų ir pinigų kulto darosi kaskart pavojingesni savo artimui, norom nenorom atkreipi dėmesį į didžiųjų žmonių kūrybinės minties palikimą. Ar mes būsime ta karta, kuri supras „Ars Magna“ testamentą, nesiimu spręsti. Bet taip ir norisi kartu su Milašiumi pasakyti: „Dauguma mūsų vagių, žudikų ir politikų priklauso pirmojo laipsnio pamišėlių kategorijai.“ Ir visos jų naujosios strategijos tėra gudrybės apgauti kiekvieną, kas tik mėgins apsakyti jiems tikrąją padėtį, kurioje atsidūrė jų pakrikęs protas, suardytas melo.

Europos susivienijimas įmanomas tik dirvoje, jau parengtoje dvasinio atsinaujinimo, kurį žadina bendros mokslo ir religijos pastangos. Tai liudija vienas iš paskutinių senosios aristokratijos palikuonių, „nes demokratija, tegul ir monarchinė bei teokratinė, visada turi ko pasimokyti iš žmonių, kurie žino savo kilmę ir gerbia savo tradicijas“. 1937 m. Milašius paskelbė paskutinę savo studiją apie lietuvių tautos kilmę, o Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultetas suteikė jam garbės daktaro laipsnį. 1939 m. kovo 2 d. Milašius mirė, įkurdinęs ateityje savo kūrinius.