Oskaro Milašiaus misterijos

MISTERIJŲ BAROKIŠKUMAS

Baroko istorinis meno ir literatūros stilius turi savo estetiką ir teoriją. Su Oskaro Milašiaus kūryba jis susijęs hermetiškai. Svarbūs ir netiesioginiai barokiški metafiziniai svarstymai. Kiek didinga retorika, būdinga simbolizmui, dekadentizmui ir hermetinei įvairių tautų ir epochų kūrybai. Pavyzdžiui, hermetiška yra kurtuazinė viduramžių meilės lyrika ir riterinis romanas. Bendrų sąlyčio taškų su Milašiumi turi alchemijos temų transmutacijos literatūroje. Mat Milašiaus rafinuotas poetinis žodis, jo ezoterinė metafizika, pateikta arkanų forma, literatūrinės pasakos žanras, psalmės apie gnostinį visatos grožį turi alcheminio pažinimo kryptingumą. Tačiau itin žmogiška gaida skamba atgailos motyvai. Bet ypač įspūdingas Milašius ten, kur jis svarsto soliarinį galestingumą ("Laiškas Storgei").

Apibūdinant baroko laikotarpio literatūrą ir meną, vartojamos manierizmo, barokizmo ir rokoko sąvokos. XVII a. pasiekus nemažai laimėjimų mokslų srityje, pažįstami daiktai ir įprasti santykiai pamažu netenka savo turinio ir virsta tik regimybe. Gyvenimą, tikrovę imta suvokti kaip iliuziją, regimybę, teatrą. Labai svarbi barokinė teatro samprata Oskaro Milašiaus teatro koncepcijai. Teatras, kuris tampa gyvenimo metafora. Žmogus jaučiasi vienišas ir sutrikęs begalinėje visatoje, bet jis yra kosminių jėgų judėjimo ir sąveikos dalyvis. Baroko menininkas išeities ieško ir tikėjime, ir prote, ir mąstyme. Čia glūdi vieno iš baroko paradoksų esmė: baroko menas skelbė pasaulio iracionalumą, nors labai stipri ir racionalumo tendencija - vaizduotė ir disciplinuotas protas ("Migelis Manjara"). Pasaulis poezijoje - neatsiejamų ryšių mazgas, metafora. Metafora teikia kūriniui grožio ir paslaptingumo. Nors baroko menas vidine linija gana vieningas, tačiau XVII a. viduryje išryškėja dvi polemizuojančios literatūrinės manieros - konceptizmas ir kultizmas.

Milašiaus dramaturgijoje gausu originaliai iškeltų filosofinio, mokslinio ir meninio pobūdžio klausimų. Tai lėmė intelektinis, fizinis poreikis rasti požiūrį, vaizdus, pertvarkyti pasaulį, žaidimu kurti kompoziciją ir prasmių kombinacijas. Milašius perteikia nusistovėjusią reprezentacijų tvarką. Jo estetika susijusi su baroko paskališkąja perspektyva ir apgaulingų galimybių spąstais. Milašiaus misterijose esama tragiško tikslingumo ir žmogaus lemties trajektorijų. Milašiškoji optika ir fizika glaudžiai siejasi su barokiškomis realybės iliuzijos kūrimo potencijomis. Newtonas ir gravitacija, tokie svarbūs Milašiui dalykai, turi šaknis europietiškajame baroke. Mistinė egzaltacija ir manierizmas taip pat yra vieni iš milašiškos poetikos šaltinių. Ir į "Migelį Manjarą" iš baroko yra atėjusi itališkoji gundymų bei išbandymų tradicija. Milašiškojoje polifonijoje atsispindi baroko muzikos komponavimo principai. Dekartiškasis abejonės metodas, būdingas baroko epochai, - tartum mistinės cogito parafrazės Milašiaus metafizikoje. Labai įdomios Milašiaus kūryboje klastingojo genijaus arba apgaulingos galybės hipotezės.

Czesławas Miłoszas esė knygoje "Ulro žemė" išreiškia nuomonę, kad viena sceninė pjesė "Migelis Manjara" gali lygintis su Oskaro Milašiaus romanu "Meilės įšventinimas", o kitų dviejų pjesių sceniškumas esąs labai abejotinas. Milašiaus "Migelis Manjara" įtrauktas į Bronisławos Ostrowskos verstą "Rinktinės poezijos tomą", išleistą 1919 metais. Šią eiliuotą dramą Cz.Miłoszas lygina su A.Mickevičiaus "Vėlinėmis". Pasak šio lenkų literatūros tyrinėtojo, Milašiaus romanas "Le Majorat" bus parašytas ateityje - apie tai užsimenama jo pirmajame biblinės dramos "Mefibosetas" 1914 metų leidime. Išeivijos tema, kuri bus plėtojama, slypi jau "Mefiboseto" dramaturgijos problematikoje.


KULTŪRINĖS REFERENCIJOS

Kokios Oskaro Milašiaus kultūrinės šaknys? Visa prancūzų literatūrinė kūryba įsišaknijusi Vakarų Europos kultūroje. Oskaro Milašiaus kūryboje esama jos pėdsakų. Romane "Meilės įšventinimas" tai - Venecija, misterijoje "Migelis Manjara" - Ispanija, "Mefibosete" - Biblija. Šie Milašiaus kūriniai randa peno ir referencijų anglų, vokiečių ir italų poezijoje.

Viename laiške bičiuliui Vogtui Oskaras Milašius išdėsto artimiausius kūrybinius planus: "Mano romanas jau baigtas. Vienoje aš pradėsiu rašyti "Saulių iš Tarso", be to, šiuo metu rašau dar keletą kitų poemų". Ir keletui kitų bičiulių poetas atveria savo kūrybinių džiaugsmų paslaptį. Amerikiečiui Gaussui pasakoja apie savo džiaugsmą, kuris jį lydėjo kuriant "Migelį Manjarą": "Viskas iškart buvo išklota popieriuje per keletą dienų, tos vidinės muzikos aidas dar ir šiandien vibruoja mano ausyse". Šiais nepaprastais momentais - jokių abejonės požymių. Jį buvo apėmęs didelis įkarštis. Žodis buvo jam tėvynė. Milašius rašė "žodžių sielomis".

Be kitų Milašiaus kūrybos šaltinių, būta ir ezoterinių ištakų. Tai - Swedenborgas, Sendivogius, Boehme, Paracelsas, Claude`as de Saint-Martinas. Čia ir visos hermetinės doktrinos - "nuo Egipto iki mūsų dienų".

Bet ilgainiui kitos nuorodos išnyksta, lieka tik viena - Šventasis Raštas. Dabar Milašiui pačiam atrodo, kad "iš visų filosofinių doktrinų, kurias įmanoma palyginti su amžinosiomis tiesomis, pačios paprasčiausios slypi dviejuose Testamentuose".

Milašius buvo išstudijavęs kriptografljos mokslą. Nuo 1930 m. jis pasineria į lietuvių ir žydų tautų šaknų paieškas. Jo kovos laukas persikėlė į asmeninę plotmę. Norėdamas įsiskverbti ten, kur neįmanoma, Milašius atmeta laiką. Jis moka regėti už regimybės ribų. Viename laiške poetas pasakoja apie jam atsivėrusias tiesas.

Ar, skaitydamas Milašiaus misterijas, gali manyti, kad jis buvo tremtinys? Visa jo korespondencija tai patvirtina ir kartu neigia.

Jokios pasaulio vietovės negalėjo tapti šio amžino keliauninko galutine sustojimo vieta.


DONŽUANIZMAS - APVILTOS ABSOLIUČIOS MEILĖS PAIEŠKOS

Oskaras Milašius puikiai mokėjo keletą užsienio kalbų - anglų, vokiečių, lenkų, rusų. Pasak kritikų, tai ilgų poetinių kelionių po Europą vaisius. Darbo rezultatai - Byrono, Shelley`s, Coleridge`o ir Schillerio, taip pat Słowackio, Mickevičiaus, Norwido, Lermontovo, Puškino kūrybos vertimai į prancūzų kalbą. Verčiant brendo ir svarbiausios Milašiaus dramaturgijos idėjos.

Dramose šlovinama Amžinybė, čia ryškinama buvimo Dievo akivaizdoje idėja, kuriama savita bendravimo su Amžinybe poetinė erdvė. Simultaninis dangaus vaidinimas, žaismė žemėje ir pragare yra rekreacinis spektaklis. Nors Dievo veidas, anot Paskalio, slypi nematomybėje, jis teikia prasmę veiksmo eigai. Ne vien nematoma ranka laiko susiejusi personažus neregimomis gijomis. Eventualus misterijos reginys - labiau sanktuariumas nei pramogų salė. Misterija - tikėjimo aktas, siejantis aktorius ir žiūrovus.

Rašydamas "Pradmenis" (1912), Milašius daug meditavo, ir tai paskatino jį kurti misterijas. 1911 m. buvo sukurta dramaturginė poema "Don Žuanas". Modifikuota sulegendinta Don Žuano tema parašyta ir misterija "Migelis Manjara", kuri pirmąsyk paskelbta žurnale "Nouvelle Revue Franēaise" (1912). 1935 m. ją dar sykį išleido "Grasset" leidykla, 1945 m. - "Egloff" leidykla. Šios misterijos buvo transliuotos ir per prancūzų radiją, scenoje jas vaidino Maurice`as Jacquemont`as. Tai kūriniai, sulaukę itin daug straipsnių, studijų bei interpretacijų. Šis dramaturginis darbas kiek panašus į klodeliškąjį versetą, bet iš tikrųjų pernelyg nėra su juo susijęs.

"Migelyje Manjaroje" atsispindi šventojo kanonizacijos procesas, suteikiama naujų akcentų literatūriniam Don Žuano mitui. Tai netikėta, ne visiems žinoma, išsyk nesuprantama. Čia bandoma apčiuopti nepagaunamą tikrovę. Istorinis kūrinio pagrindas - 1656-1672 metų įvykiai Sevilijoje. Religinė šio kūrinio interpretacija skiriasi nuo ankstesnės poetinės Don Žuano interpretacijos Sade`o perversiškos tematikos mito fone. Šiame kūrinyje išsamiai svarstoma nebūties tema. Milašius sąvokai "meilė" suteikia ne vien poetizmo, bet ir universalią prasmę.

Į dieviškąją plotmę perkeliamas žemiškojo švelnumo jausmas. Perteikiamas ne vien afektinis, bet ir moralinis bei intektualinis turinys. Don Žuano mitas - tikras literatūrinis mitas, gretinamas su faustiškuoju ir donkichotiškuoju simbolizmu. Šiuo aspektu svarstomos žmogiškosios aspiracijos bei lemtis. Daugelis mūsų pastangų atspindi bandymą siekti absoliuto. Mylintysis ne tik ieško moters, bet ir nuolat pasprunkančios prasmės. Meilės, kurios niekas negali nuslopinti, tema randama ir Milašiaus "Laiške Storgei" ( 1916). Ryšiai su moterimis jo kūryboje turi ir seksualinių bei psichologinių konotacijų. Misterijose vaizduojama ne išorinė, bet mūsų viduje slypinti tikrovė.

Dramoje "Migelis Manjara" vyrauja maldos dvasia. Pasak kunigo ir literato Vytauto Bagdanavičiaus, "Migelyje Manjaroje" Milašius pavaizduoja "maldą, kaip žmogaus gyvenimo kelią ir kartu galbūt kaip aukščiausią jos formą". Toliau tęsiant tą pačią mintį, vaizduojamas turtuolis ir pokyliautojas, kuriam religines paslaptis atveria žmona. Jai mirus, ilgesio ir gedulo kankinamas veikėjas galop pasibeldžia į vienuolyno vartus. Čia jis prasmingai užbaigia savo dienas. Maldos gyvenimas čia pasiekia aukščiausią tašką, ir Manjara įgyja stebuklų darymo galią. Vienuolyno viršininkas padeda jam, suteikdamas maldos gyvenimo programą. V.Bagdanavičius cituoja šią Milašiaus mintį: "Mykolai, tu neatrodai kaip žmogus, kuris klausytųsi. Tu per daug mąstai apie savo skausmą. Kodėl tu ieškai to skausmo? Kodėl tu bijai prarasti tai, kas tave randa taip lengvai? Atgaila nėra tas pat, kas skausmas. Ji yra meilė". Tame pačiame kūrinyje, pasak V.Bagdanavičiaus, senas vienuolyno viršininkas jį perspėja, kad jis nekurtų naujų maldų. Tai patvirtina tokia mintis: "Žinok taip pat, kad yra labai gerai laikytis įsakyto žodžio, kastis į granitą ieškant didžiųjų karštų meilės vandenų". Milašiaus poetinėje dramoje "Migelis Manjara" susipina ezoteriškumas ir poetinis mistiškumas bei metafizika.

Milašius žodžiui "meilė" suteikia, kaip jau minėta, universalią prasmę. Afektinės ir sentimentaliosios prasmės ją tik papildo. Galėdama aprėpti pačias skirtingiausias sferas, meilė skatina moralinės ir intelektualinės prasmės vienovę. Dieviškajame teatre grožis, gerumas ir teisybė atlieka realybės funkcijas.

Fundamentalioji donžuanizmo tema milašiškoje kultūroje susipynusi su teologija. Mitinio personažo aspektai pasireiškia įvairiausiomis poetinėmis formomis. Tikrasis Don Žuano mitas teigia, jog poetinis kūrinys užkoduoja ir dekoduoja viešpaties kelius. Tiesa, kuri pranoksta ir net pralenkia istoriškąją savo plotmę, kartais atsiveria anekdotiškomis dieviškosios ironijos situacijomis. Fausto, Don Kichoto ir Don Žuano temomis atskleidžiama vaizduotės padarinių įvairovė. Donžuanas yra žmonijos sielos simbolis.

Romanas "Meilės įšventinimas" turi reikšmingą veikėją - Klarisę Analeną de Siulmerę. Jos vardas yra savotiškas renesansinės kultūros šifras. Per jos paveikslą sprendžiamos dekadanso, dievoieškos ir prisikėlimo problemos. Net ir diplomatiniai arkanai. Don Žuano kontekstas padeda įsisąmoninti ir ankstyvosios Milašiaus poezijos moterų vaiduoklių - šmėklų įvaizdžius, jų simbolinę prasmę. Milašiaus Salomė - vaildiška, bet kartu ir įšventinanti moteris, paklydusį Don Žuaną paverčianti šventuoju.


NUO GEISMINGUMO IKI MEILĖS: NUO MEILĖS PRIE MEILĖS

Geismingumo temos kaita, raida, kilimas nuo žemesnių prie aukštesnių meilės pakopų būdinga ne tik prancūzų kultūrai. Intertekstiniame lygmenyje įmanomos prancūzų kultūros sąsajos su lietuvių poezijos kontekstu. "Migelio Manjaros" atgarsių esama Milašiaus vertėjo Vytauto Mačernio kūryboje. Imkime vieną šio poeto eilėraštį "Don Juanas" (1944). Pati eilėraščio pradžia "Kaip poilsio šalies moters ieškojau žemėj" siejasi su semantiniu Milašiaus poezijos klimatu. Moteris Milašiaus poezijoje atstovauja Bažnyčiai, rojaus sodui, pagundai, vienatvei, transcendencijai, įšventinimo pakopai. Tai poilsio salynai, kriokliai, gėlių gyduolių simbolinis šifras. Moteris - priebėga negandų blaškomam Don Žuanui. Ji atlieka katarsinę funkciją: "Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti / Anapus žemės rūpesčių, vargų, negando". Projekcijos į aukštesnę plotmę atsispindi mentalinės erdvės ekrane. Pažemintos moters įvaizdis - paties degraduojančio ciniško Don Žuano atitikmuo. Vienatvės motyvas filosofiniame Mačernio ir Milašiaus kūrybos kontekste nukeliamas į ieškomo absoliuto sritį. Meilė guodėja įspraudžiama į pasakos architektoniką. Tolybėje esantis meilės subjektas, atstumas, skiriantis mylinčiųjų porą, byloja apie negalimybę, neįmanomybę, nerealų įsivaizduojamos tikrovės pobūdį. Soneto forma randama ir pavasariškos evangelinės tematikos Milašiaus sonetuose. Sudrausminta sonetinė pasakojimo forma kalbančiojo lūpomis leidžia kalbėti pačiai kalbai. Dramatinių pradų, įtampos tarp kalbos ir pasaulio esama ir Mačernio lyrikoje. Dramatizmas leidžia išryškinti teminio įvaizdžio raidą. Idealioji įsivaizdavimo erdvė turi ir romantinę siekinių, neatitinkančių tikrovės, potekstę. Spiralinė meilės augimo raida filosofiškai apgaubia donžuaniškąją Milašiaus ir Mačernio dramaturgijos logiką.


ATSISAKYMAS SAVĘS IR PASAULIO

Asketizmo problema Milašiaus teatre siejasi su prisikėlimo, kūrybingumo ugdymo, gyvenimo vadovo pasirinkimo momentais, kurie akcentuojami ir jo filosofijoje. Savęs atsisakęs žmogus jaučiasi pamestas ir Dievo, ir velnio. Gundymų išvargintas, jis grįžta į vienuolyno erdvę, kur yra pasirengęs naujai save įprasminti, apmąstyti naujus gyvenimo kelius. Romane "Meilės įšventinimas" herojus grįžta tik numirti. Svarbiausias tikslas Milašiaus herojui - rasti tikrąjį savo likimą. Sprendžiamos hermetikos ir solipsizmo problemos. Ką mes prarandame, kaip būname išganomi? Aristoteliškoji tragedijos ir katarsio samprata priimtina Milašiaus menui, nes, jo manymu, svarbiausia meno paskirtis - apsivalymas. Faustiškajai linijai atstovauja Žemės ir dieviškosios aiškiaregystės dvasios. Manjara, stebuklo įrankis, gyvenime privalo patirti ir paskutinį gundymą. Jam pavyksta laimėti tiesą ir pačiomis paskutinėmis gyvenimo sekundėmis apsispręsti. Nušvitimas gruodžio l4-ąją, mistinė naktis, pereinanti į psichoanalitinę fazę, kai Milašius tampa aktyviu veikėju, įprasminama dramaturgiškai, tampa mistiškai parodyto ženklo vaisiumi. Įkūnytas Milašius, iš anapus sugrįžusi būtybė prikeliama naujam gyvenimui ir ima suvokti savo misiją. Kai kas lieka užmaskuota, nes Milašiaus rašymo stilius arkaniškas, gerbiantis ir puoselėjantis gėtiškosios tradicijos paslaptį.


"MEFIBOSETAS": DOVYDO KALTĖ

Mefibosete vaizduojamos meilės ir neištikimybės, Dievo temos. Visi daiktai yra ten, kur jie turi būti, ir atsiranda ten, kur jie turi atsirasti. Jie atsiduria vietoje, vien jiems skirtoje, ir lemia tai Dangaus išmintis, kuri mums nepriklauso. Tai kūrinio leitmotyvas.

Pirmą syki trijų paveikslų misterija "Mefibosetas" pasirodė 1913 m. žurnale "Eilės ir proza". Savo substancija ir forma ji yra aukštesnio lygio šedevras nei "Migelis Manjara". "Migelis Manjara" Milašiui gyvam esant pastatytas daugeli kartų, o "Mefibosetas" - tik vieną syki 1919-aisiais. Tai eseistinio teatro pavyzdys.

"Mefiboseto" teatrinė karjera atspindi nemažai jo trūkumų.Daugelio skaitytojų sielose jį užtemdė "Migelis Manjara". Milašiaus misterijų grožis - pribloškiantis. Ir dabartiniai skaitytojai - Milašiaus gerbėjai šio rašytojo dramos veikalus laiko kultiniais. Dviejų misterijų pakaktų Milašiaus talento šlovei.

Biblinės inspiracijos veikalas "Mefibosetas" gvildena vieną karaliaus Dovydo gyvenimo epizodą, kuris atpasakotas antrojoje pranašo Samuelio knygoje. Dovydas kario žmoną padaro savo meiluže, o vėliau atsikrato kariu, pasiųsdamas jį į mūšį. Bet Sebai ir karaliui Dovydui gimsta teisėtas sūnus. Deja, jis privalo mirti, kad išsipildytų Dievo pranašystė. Dievas pasiunčia Dovydui savo pranašą Nataną. Šis papasakoja parabolę, iš kurios galima numatyti, kad Dovydas padarė nusikaltimą. Išklausęs pranašystę Dovydas supranta, kad Dievas atleis jam kaltę, bet dėl to mirs jo sūnus. Dovydas tuoj pat skelbia gedulą, puola į neviltį. Bet sūnui mirus džiaugiasi ir atšaukia pasninką, nes negyvėlio niekas nebeprikels.

Tai pranašo Samuelio papasakoti faktai, kurie šioje misterijoje virsta literatūrine, estetine tikrove. Maudymosi scenos itin plastiškos, nutviekstos paslaptinga šviesa. Dovydo kaltė nepaprastai sureikšminama. Nataną Milašius pakeičia Mefibosetu, kurį randame kitame Samuelio papasakotos karaliaus Dovydo istorijos epizode. Nusikaltęs Dovydas dramoje vaizduojamas dosnus ir geraširdis. Dramoje gausu patetikos, kuria reiškiamas Dievo pyktis. Mefibosetas įvykdo Dievo valią. Milašius reziumuoja du Dovydo gyvenimo epizodus, kurie suliejami į vieną kūrinį. Išryškinamas amžinojo pasiuntinio nešamos žinios leitmotyvas. Kūrinio problematiką sutelkia Mefibosetas.

Epiloge nurodoma, kad kūrinio vieta - buvimas Dievo akivaizdoje. Misterijoje veikia ir Balsai. Joje gausu paradoksų. Pasirodo, jog Dovydo kaltės troško pats Dievas. Veikėjas tarsi buvo pastūmėtas atlikti nusikaltimą, kad būtų pagausinti Sauliaus palikuonys. Visi veikėjai - tik instrumentai. Dovydas nuolankiai tampa Dieviškojo įkvėpimo pasirinktu įrankiu. Misterijoje įprasminamas "keistos nuojautos" motyvas, kuriuo leidžiama suprasti, kad iš veikėjų kažko trokšta Dievas.

Ieškodami analogijų tarp "Mefiboseto" ir "Migelio Manjaros" pastebime, kad misterijose atliekamas moterų vaidmuo turi panašumų. Komparatyvinė analizė rodo, kad Bet Seba ir Žirolama - Dievo pasiuntinės, turinčios lemtingą įtaką vyrų gyvenimui. Šios moterys puolusius vyrus sutaurina. Dievo galia išreiškiama Balsais, kuriais į žmogų prabyla kūrybinė jėga, kuriamas ekranas ateities scenai.


"SAULIUS IŠ TARSO" (1914): SAULIAUS ATSIVERTIMAS, KRISTAUS PASIAUKOJIMAS

Tęsiant donžuanizmo temą, galima aptarti visą Milašiaus dramaturgiją. Kokios problemos svarstomos "Sauliuje iš Tarso"? Jos glaudžiai susijusios su kryptinga dievoieška. Kvietistinė Milašiaus kūrybos tendencija atsiskleidžia jo dramaturgijoje. Čia "debiliškas, nepatenkintas ir maištaujantis" protas dalyvauja akistatoje su meile. Apie tai programiškai rašoma jau "Laiške Storgei". Tačiau visai tas pats dalykas teigiamas ir misterijoje "Migelis Manjara".

Ar kada nors gyveno tikrasis Don Žuanas? Jis iškyla įvairiuose kontekstuose kaip "užkariautų" moterų registruotojas. Tai kartu ir psichologinė, ir seksualinė (psichoanalitinė) analizė. Mes visi turime vienintelį likimą ir veltui bandome apčiuopti neapčiuopiamą tikrovę. Tai dar sykį patvirtina, kad dieviškasis spektaklis, nors ir intymus, gali būti regimas iš vidaus ir iš išorės.

Milašius ir toliau savo dramaturgijoje gvildens savimonės ir sugrįžimo į save klausimą. Jo herojai (Don Žuanas, Manjara, Saulius iš Tarso ) tampa Dievo Apvaizdos įrankiais. Sunku suvokti, kaip dekadentas pakyla į katalikybės, dvasingumo aukštumas, prisikelia naujam gyvenimui. Bendrame Milašiaus estetikos kontekste Sauliaus-Pauliaus metamorfozė primena Manjaros atsivertimą. Jis ("Saulius iš Tarso") primena Žirolamą, kuri, būdama žmona, gali mylėti tyrai, bet kartu ir geidulingai. Visas moteris įkūnija Žirolama.

Misterijoje "Saulius iš Tarso" Milašius atpasakoja savo mistinį nušvitimą, mintyse susitapatindamas su Sauliumi, keliaujančiu į Tarsą. Įvyksta stebuklas (pats virsmas įvardijamas kaip individo metamorfozė). Saulius tampa Pauliumi, prasideda judėjų-krikščionių veikla.

Apreiškimas ir Žodis visuotinybės požiūriu tampa įvykiu reginčiajam.

Sauliaus virsmo Pauliumi misterijoje parodoma, "kaip vyksta dalykai". Neįmanoma nuosekliai atskleisti Milašiaus dvasinės evoliucijos. Darbo metodas galėtų būti toks: aprėpti įvairius etapus, kitaip tariant, visus genialius ir vidutiniškus kūrinius.

Pasak Franēois Chapono, Milašiaus kūryboje atsispindi jo "jaunystės klaidos". Milašiui krikščionybė atrodo kaip "moterų religija", paremta "Mozės lentelėmis", griežtu Mozės įstatymu.

Misterijoje randame belaisvę Karomą, kuri yra savotiška Karomamos anagrama ir tikras atitikmuo - tai ir Milašiaus eilėraščio Egipto tema veikėja šifruotu vardu. Rehobas, veikiantis "Sauliuje iš Tarso", kantilenomis išpažįsta meilę savo išrinktajai Karomai. Čia pasigirsta ir trubadūriškasis, melancholiškas ir liūdnas motyvas bei "Giesmių giesmės" poetikos kodas. Karoma savo veikėją skatina veikti. Rehobo paveikslu Milašius vaizduoja personažą - krikščionybės priešininką.

"Sauliaus iš Tarso" rankraštį Milašius 1914 m. įteikė "Occident" leidyklai, kuri anksčiau buvo išleidusi "Pradmenis" ("Les Éléments"). Kūrinys ne iš karto paskelbtas. Kodėl taip atsitiko, buvo paslaptis. "Saulius iš Tarso" yra silpnesnė misterija už kitas dvi. Tačiau kūrinys išties gražus. Jo publikavimas nepadarė žalos Milašiaus šlovei. Franēois Chapono nuomone, "Saulius iš Tarso" negali būti nepertraukiamos veiklos grandis. Esama dvasinio Milašiaus kilimo. Tad kiekvienas naujas Milašiaus parašytas darbas anuliuoja anksčiau parašytą, kartu jį peržengia. Norėdami suprasti visą Milašių, mes turime būti be galo nuoseklūs.

Misterija "Saulius iš Tarso" rodo Milašiaus susidomėjimą biblinio automatinio rašymo technika. Gvildendamas Šventraštį, kurdamas egzegetinio pobūdžio priedus savo vizijoms, jis tęsė rabiniškąją Toros skaitymo tradiciją, kur etosas tapatinamas su poetika ir etika.


ROMANO IR DRAMATURGIJOS SĄSAJOS: REALYBĖS REKONSTRUKCIJA

IR NENUSAKOMYBĖS SUGESTIJA (XX A. PIRMOSIOS PUSĖS LITERATŪROJE)

Rekonstruoti tikrovę ir sugestijuoti nenusakomybę - tai romantinės poetikos principas, plėtojamas Milašiaus dramaturgijoje. 1880 m. prancūzų teatre pasirodo nauja figūra - režisierius statytojas, kuris į antrą vietą nustumia dramos autorių ir aktorių. Raiška teatro ir literatūros sferoje itin rūpintasi jau nuo romantizmo epochos. Kiekviena vizuali interpretacija dramaturgijoje implikuoja perspektyvą ir savitą interpretaciją. Milašius nūdieniškas, nes jo kūryboje s1ypi daugybė atsinaujinimo galimybių. Jo dramaturgija kelia specifines teatrologines problemas. Tačiau nauju literatūros teorijos požiūriu Milašiaus proza taip pat gali būti aptarta teatrologinėmis sąvokomis. Kūrinio scenografija, kerintys romantiniai peizažai arba edeniški, infernaliniai kraštovaizdžiai - tai gija, einanti per visą Milašiaus kūrybą. Tad dramaturgijos pradai, draminė įtampa - teoriniu atžvilgiu svarbios sąvokos ieškant sąsajų tarp Milašiaus teatro, dramaturgijos bei mizanscenos pastatymo specifikos.

Su E.Zola vardu prancūzų ir lietuvių kultūroje siejamas teatro-romano terminas, o su Brechtu - epizacijos sąvoka (romanisation, episation).

Dramaturgų teorinių svarstymų pagrindas tebėra struktūra, faktūra ir forma, susijusios su dramatizmo konceptu.

Zola yra leksistas, o Ibsenas, Strindbergas, Čechovas, Hauptmannas, Björnsonas sukuria stiprią ir originalią dramos formą. Neotragiškasis hieratizmas būdingas Milašiaus "Dievo teatrui". Gyva ir sąmoninga konvencija, eksperimentinis romanas ir teatras - tai kontekstas, kuriame svarbu suprasti ezoterinį Milašiaus dramaturginių veikalų kryptingumą. Socialinis peizažas, supantis meninę kūrybą, įprasmina atnaujinamų, naujai skaitomų Milašiaus misterijų turinį. Milašiaus teatro dieviškasis humoras siejasi su Vakarų Europos teatro absurdo tradicijomis. Iš esmės hermetiška Milašiaus kūryba yra ir socioestetiška, joje susilieja literatūrinis ir gyvasis pasaulis, randama daugybė referentinių sąsajų. Todėl Milašiaus kūriniai yra hermetiškai atviri. Dramos kūrinius galima perskaityti hermetiniu kodu, kuris būdingas visai Milašiaus kūrybai. Oskaro Milašiaus misterijų ir visos kūrybos dvasia artima XVII-XVIII amžiui, tačiau, pasak Czesławo Miłoszo, jo žodis labai aktualus nūdienai.