„Nemunui“ – 40!

Kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ vyriausiąjį redaktorių Viktorą Rudžianską kalbina Ridas Viskauskas.



Sveikinu Jus ir visą „Nemuno“ komandą šventės proga! 40 metų leidiniui – ne juokai! Keičiasi politinės santvarkos, ekonominės sąlygos, menų mados, skaitytojų lūkesčiai – ir vis tiek gyvuojate, dirbate, ieškote. Kaip kolegai, triūsiančiam „Literatūroje ir mene“, smalsu pasitikrinti, kuo panašūs ir skirtingi mūsų rūpesčiai, realijos ir svajonės.

Kaip apibūdintumėte savo skaitytojų grupę? Čia truputį pafantazuosiu, paprovokuosiu Jus: tarkim, man norisi, kad mūsų skaitytojai būtų nesurambėjusios dvasios, intelektualūs, smalsūs, pakantūs kitoms pažiūroms ir pinigingi žmonės. Bet iš tikrųjų visko pasitaiko: dauguma skaitytojų – nepinigingi (gal kokį 100 savaitraščio numerių galėčiau penktadieniais išdalinti vyresnės kartos inteligentams), pasitaiko – ir nepakančių kitaminčiams (spausdiname kartais piktokus viešus laiškus). Sunku suderinti visų grupių interesus. Kartą vienas poezijos mylėtojas davė pylos, kodėl net du mūsų savaitraščio puslapiai buvo skirti popiežiaus „kepuraitei“… Turbūt tam mylėtojui ir 24 poezijos puslapiai nebūtų per daug…

Ne juokais dėkojame už sveikinimus. „Nemuno“ keturiasdešimtmetis, ne paslaptis, po audros. Po šermeninių nuotaikų. Su atgimimo lūkesčiais. Ir palinkėjimais, epitetais, kolegiškomis naujojo žlugimo pranašystėmis po trečiojo, šeštojo, kažkelintojo numerio. Kaip ir Jūsų leidinys, „Nemunas“ išgyveno politinių santvarkų kaitą su visomis ekonominių sąlygų raidomis, nesibaigiančiomis menų madomis ir kitais dalykais, kurie daugiau ar mažiau daro įtaką leidinio turiniui, pateikimo formoms ir kitiems virtuvės dalykams. Visi minėti reiškiniai vis dėlto matomi, tad užsimojusiam juos atspindėti - skatinti ar koreguoti – nėra pavojingi tiek, kiek neapibrėžti Jūsų įvardyti skaitytojų lūkesčiai.

Manau, jie sunkia našta užgulė buvusią ir tebegyvuojančią legendą – „Nemuno“ žurnalą. Legendą, pažymėtą didesne laisve, išpešta didesne tolerancija, netgi to laiko spaudoje egzistavusio tabu peržengimu. Kalbu apie žurnalo firminį ženklą – fotografiją. Aktus, žinoma. Neabejotinai meniškus. Esančius toli nuo fiziologijos, susiliečiančius su poezija. Pastaroji ne tik prieš gerą keturiasdešimtmetį, vėlesniais laikais irgi, buvo nemenkas skaitytojų traukos masalas dėl ezopiškumo... „Nemunas“ turėjo ir dar vieną banginį – ryškią publicistiką. Legendai to užteko. Skaitytojų lūkesčiams – irgi. Kai jiems išvardyti dalykai tapo neaktualūs, liko legendos ilgesys. Ir pagarba jos kūrėjams iki pat paskutiniojo žurnalo numerio, išėjusio 2004 m. sausį, kai Kaunas atsisveikino su vieninteliu mieste leidžiamu kultūros leidiniu. Ir šiuo požiūriu tapo kur kas provincialesniu miestu, tarkime, už Marijampolę ar Ukmergę...

Situaciją pakeitė Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos nesitaikymas su situacija ir Kauno mieste buvusi (tikiuosi ir būsianti) kultūrai palanki politinė valia. „Nemunas“ antrąsyk gimė. Ir vėl – balandžio mėnesį.

Gimė suvokęs, kad neapčiuopiami skaitytojų lūkesčiai egzistuoja. Kaip juos atspėti, kada tokioj nedidelėje valstybėje yra trys kultūros savaitraščiai, rodos, patenkinantys visų skonius ir poreikius? „Nemunui“ reikėjo ieškoti ketvirto kelio, formuoti savo požiūrį į įsivaizduojamus skaitytojų lūkesčius. Taip atsirado kultūros reportažai, pagal jėgas ir pajamas atspindimi mūsų akiai įdomesni provincijos įvykiai. Kai kas yra tik ketinimai. Kaip ir visų kultūros savaitraščių galvos skausmas – autoriai. Bet tai jau kitas klausimas...

Štai skaitau Romualdo Rakausko prisiminimus ir šypsausi: legendinis „Nemuno“ žurnalas lydėtas tomis pačiomis pranašystėmis: žlugs po trečiojo numerio... Ar tai reiškia, kad galime tapti legenda? Žinoma, kad ne. 1967 m. buvo visai kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, niekas nežinojo žodžio internetas. Mums užtenka ir kuklesnės misijos – atspindėti kūrybos ir kultūros procesus, o bado savaitėmis, mėnesiais – procesėlius. Bet čia jau ne redakcijos kaltė, o kūrėjų problemos.

Stiprus leidinys – tai visų pirma rimtų autorių sambūris. Kaip jums sekasi išlaikyti vyresnės kartos kompetentingus autorius ir ieškoti jaunų žmonių – nestokojančių kūrybinio azarto, talentingų ir raštingų? (Raštingumą, kruopštumą miniu neatsitiktinai – gal čia mano „profesinė liga“, bet šiurpstu, kai tenka profesorių tekstuose dėlioti kablelius, kai docentės rašo klaidingas pavardes ar pavadinimus, o universitetų dėstytojai – mastymą be nosinės… Žinoma, tai nėra visuotinis reiškinys, bet…)

Jauniems žmonėms skyrėme visą 5–8 puslapių priedą „Žirklės“. Komplikuotas reikalas. Norėtųsi, kad „Žirklės“ taptų jaunų, ateinančių kartos savotišku kūrybiniu inkubatoriumi – recenzentų, menotyrininkų, literatų, fotografų, dailininkų... Kai pakeliame girnas, pyksta ir duoda tokius ženklus skaitytojai, kai nuleidžiame girnas, tenka spausdinti tuos jaunuosius, kurie gana tvirtai prasiskynę kelius. Taip ir laviruojame tarp žvilgsnio į ateitį ir esamo fakto. Taigi labai slidi sąvoka „jaunieji“ arba „ateinantys“.

Autorių sambūris. Manau, kolegos litmeniečiai, bendras rūpestis. Turbūt visi kultūros leidiniai turėtų džiaugtis, kad yra kūrybingų plunksnos meistrų, kurie tarnauja ne vienam savaitraščiui, bet savais darbais paremia bemaž visus. Ir tai – išmintinga. Juk ne tiek daug skaitytojų skaito keturis kultūros savaitraščius.

Nieko naujo nepasakysiu teigdamas, kad turime kol kas neįgyvendinamų svajonių. Lengviausia būtų visus šunis pakarti ant „pinigų trūkumo“ šakos... Tačiau kur rasti žmogų, įžvelgiantį kultūros politikos subtilybes, kur yra žmogus, kuris galėtų dėl vykdomos politikos argumentuotai, svariai polemizuoti, siūlyti vyksmo modelius? Jis kažkur yra. Akademiniuose sluoksniuose – tikrai. Bet jis pirmiausia dėl objektyvių priežasčių ir rašo į akademinius leidinius, o jie nepasiekia platesnės visuomenės. Tai nėra gerai, bet taip yra. Belieka pasvajoti, kad kas nors pasikeis.

Kol kas... jeigu sumanytume nagrinėti kultūros politiką, turėtume pasitenkinti atskirų fragmentų (spėju), dar greičiau šeštaeilio fragmentėlio talžymu. Tik tai primena vienkartines nosinaites. Lyg ir iškvėpintos, lyg ir tinkamos, o nusišnypštei ir išmetei. Pagriebė vėjas iš šiukšlių dėžės, nešioja, bet naudos nėra. Tik taršalas. Primėtei jų daug – problemos uždengtos. Deja, nuo to ne lengviau.

Aiškiai pradedamas jausti publicistikos, kurią be jokių ceremonijų išstūmė eseistika, trūkumas. Ir greitai šio žanro poreikis didės, nes eseistika akivaizdžiai artėja prie bankroto. Tada paaiškės, kad nėra publicistų. Kad šitas šventinis pasipašiojimas neįgautų per daug minoro, su svajotojo mažoru ir egoisto altruizmu pasilinkiu: teateinie publicistika į „Nemuną“ keturiasdešimt pirmaisiais gyvavimo metais. O jei ne į „Nemuną“, tai į kurį kitą kolegišką savaitraštį.

Tuo tarpu norėčiau nusilenkti jo didenybei Entuziazmui, kuriuo užsikrėtę visi dabartiniai nemuniečiai, neišskiriant Donaldo Kajoko. Jis pirmaisiais savaitraščio metais bandė dievagotis, kad jam niekada taip neatsitiks. Pasakysiu jo žodžiu: atsitiko. Kaip ir visai nemenkai grupei neetatinių bendradarbių. Jie, tikiu, turi neįkainojamą vertę ir užsidirba dividendus kelionei pas Dievulį. Nė viena kultūrinio savaitraščio redakcija neišgali sumokėti už jų darbus tiek, kiek jie yra verti. Tai sakau be jokios ironijos. Teko daug metų dirbti įvairiuose laikraščiuose, tad puikiai suprantu, kaip lengva ten buvo už rašymą uždirbti 100 litų „į rankas“, kaip sunku kultūros leidiniui parašyti: už 100 litų „ant popieriaus“.

Kartais pastebiu, jog kultūrine spauda bando manipuliuoti aktyvesni kūrėjai, institucijos, siekdami suformuoti sau palankią viešą nuomonę. Kai pradedi gilintis, baisu pasidaro: viskas – dėl pinigų (reklamos, įvaizdžio, kvietimų į festivalius, dotacijų, stipendijų, premijų…). Kai kas tiesiai į akis sako: man trūksta publikacijų, dėl to negaliu gauti to ar ano… Ar tenka „Nemunui“ patirti tokį spaudimą?

Bene prieš pusantrų metų aktorius Valentinas Masalskis nemuniečiui Vidmantui Kiaušui duodamas interviu prasitarė, jog mūsų savaitraštį gerbia vien dėl to, kad apie save nesubūrėme literatūrinės ar kultūrinės mafijos. Nežinau, ar šiandien jis galėtų pakartoti šiuos žodžius. Bet žinau, kad stengiamės to išvengti.

Institucijos tikrai niekada nespaudė. Manau, ten suprantama, jog palanki nuomonė formuojama masiškesniuose leidiniuose. Kūrėjams, tarkime, poetams, irgi ne kažin ką galime padėti. Turime nerašytą taisyklę – vienus metus nespausdinti to paties autoriaus kūrybos. Ta taisyklė negalioja, pavyzdžiui, recenzentams. Jų dar prašome, kad būtų aktyvesni. Bet tai irgi nieko nauja.

„Nemuną“ domina visuomenės (kitų profesijų žmonių) požiūris į kultūrą. Suprantama, ir politikų. Stengiamės prakalbinti kultūros ministrus, miesto vadovus. Nors tai nėra labai lengvas darbas. Bet verta dirbti. Net ir diplomatiškuose atsakymuose (mokame Ezopo kalbą) galima išskaityti, kiek kultūra bus rūpinamasi.

Yra toks terminas „integracija“. Buvome sumanę prakalbinti europarlamentarus, nes knietėjo ne tik kalbomis integruotis, bet pasinaudoti ir žiniomis – kaip, vardan ko. Kad nenuskęstume toje integracijoje, juk nežinome iš esmės, per daug ilgai uždari gyvenome. Dviem europarlamentarams „Nemuno“ klausimai buvo neįkandami: maniau, bus lengvesni klausimai, o čia reikia daug gilintis, tam trūksta laiko.

Integruokimės nesigilindami.

Tad kuo džiaugiasi Jūsų širdis minėtų problemų kontekste ir kultūrinėje erdvėje, sykiu ir komplikuotame pasaulyje? Mėginu šmaikštauti…

O mano širdis džiaugiasi, kad Lietuvoje net keturi kultūros savaitraščiai, kai dar leidžiama per dvi dešimtis mėnesinių kultūros leidinių, išeina tooooookiais tiražais. Kai pagalvoji, kad beveik trylika kartų didesnėje Lenkijoje, turinčioje beveik pusantro tūkstančio Lenkijos rašytojų sąjungos narių, „Twórczość“ („Kūryba“) išeina 1000 egzempliorių tiražu... Intensyviai skaitanti tauta esame. Ar turėčiau dėl to apsiverkti? Galimi ir kiti palyginimai. Tada ima juokas.