Dar kartą apie „Nemuno“ jubiliejų

Kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“ švenčia 40 metų jubiliejų. Šeši tokio pavadinimo ledinio numeriai buvo išėję išeivijoje, JAV, tad pradžia nebuvo plyname lauke. Dabar „Nemunas“ save vadina literatūros, dailės, muzikos, teatro, fotografijos leidiniu, jo leidimą remia LR kultūros ir sporto rėmimo, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondai, Kauno miesto savivaldybė. Spausdinamas 1500 egz. tiražu, turi savo skaitytojų ratą.

Įstrigo 2005 m. rugsėjyje Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės laikraštyje “XXI amžius” išsakyta nuomonė, kad laikraštis „Nemunas“ yra atitrūkęs nuo „Nemuno“ žurnalo skaitytojų. Jis keičia specifiką, vietoje literatūros, kritikos daugiau spausdinama teatro, dailės, muzikos aktualijų. Tada ir vienas iš laikraščio leidimo iniciatorių, buvęs redaktoriaus pavaduotojas  K. Požėra, teigė, kad jie pradėję spausti sūrį neturėdami žaliavos. Teko jos ieškoti – geros kokybės, patrauklios. Juk naujasis „Nemunas“ – tai bandymas pasakyti, kad Kaunas yra ir žada likti.

Tai koks tas naujasis leidinys, kiek jis panašus į kelis dešimtmečius ėjusį to paties pavadinimo kultūrinį žurnalą, kurį kartais tik turguje „iš po skverno“ galėdavai įsigyti? Ar, pasak Petro Venclovo, bene ilgiausiai dirbusio „Nemune“, tada reikėjo sunaikinti žurnalą? Juk savaitraštis yra kitos kokybės – lengvesnis, lengviau skaitomas. Jam antrina ir poetas, buvęs šio leidinio administratorius Edmundas Janušaitis, sakydamas, kad žurnalo leidėjai tada bandė išsaugoti vertybes, tradicijas, bet nepakėlė finansinės naštos. Gal problema buvo ta, kad tai ne Vilniaus leidinys, nors „Nemunas“ – ne tik Kauno savaitraštis, jis jungia vakarinį ir rytinį Lietuvos pakraštį. Ar tikrai, kaip yra sakęs Marcelijus Martinaitis, Nemunas – tik kaunietiškas nostalgiškas laikraštis?

Kadaise D. Kajokas, rengiantis laikraštyje „Kauko laiptus“, teigė, kad žurnalo virsmas savaitraščiu – geriausia, kas jam galėjo atsitikti. Nemunas laimėjo, nes savaitraštyje „rašytojystė“ derinama su žurnalistika. Atsiranda įdomus hibridas, todėl smalsu stebėti, kaip viskas vyks toliau. „Kol yra aistra, galime ką nors daryti“, – teigė rašytojas.

Į šiuos klausimus ir buvo bandyta atsakyti konferencijoje „Nemunas ir bičiuliai“. Kalbėta apie veiklos pradžią, skaitytojų požiūrį į laikraštį, uždavinius ir sunkumus. Kauno apskrities bibliotekoje puikavosi R. Rakausko, R. Požerskio, A. Sutkaus, Z. Baltrušio ir kitų autorių meninių fotografijų paroda. Tarp bičiulių buvo esamas ir buvę „Nemuno“ redaktoriai, LR kultūros ministras J. Jučas, Kauno apskrities viršininko pavaduotojas Z. Kazakevičius, kultūrą kuruojantis Kauno miesto vicemeras S. Buškevičius, miesto Kultūros skyriaus vedėjas S. Šležas, LRS pirmininkas J. Liniauskas ir Kauno skyriaus pirmininkas P. Palilionis, žurnalistų vadovai D. Radzevičius ir V. Mačiulis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas A. Macijauskas, „Literatūros ir meno“ redaktorius K. Platelis, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė... Visus suminėti sunku. Kalbėta ne tik apie pirmą „Nemuno“ redaktorių A. Drilingą, bet ir apie kitus, randant gražių žodžių ir istorijų: L. Inį, A. Mikutą, autorius ir talkininkus...

Įsiminė daugelio pasisakymai. P. Palilionis kalbėjo apie „Nemuno“ gyvavimo etapus, to meto darbo specifiką, linkėjo laikraščiui ilgo gyvenimo. Prozininkas Vytautas Martinkus su lengva ironija prisiminė sovietinio gyvenimo metais kilusį jaunų autorių maištą, steigiant žurnalą, vadindamas juos bjauriaisiais ančiukais, nes jų kūrybos tarsi niekam nereikėjo. Skirmantas Valiulis pasinėrė į fotografiją, sakė, kad menas labiau nei kiti ryšiai jungia visus tarpusavyje ir su Tėvyne. Klausė, ar šiais visuotinio išsibėgiojimo metais daug žinome pavyzdžių, kai menininkai, paskatinti geresnio uždarbio, bėgtų svetur? Jei vienas kitas ir nusibeldė į svetimas šalis, – ruošiasi sugrįžti. Tai – Lietuvos fenomenas.

Man patiko aktyvios laikraščio talkininkės, „Tiltų“ skyriaus redaktorės ir VDU darbuotojos Elenos Žukauskaitės mintys. Turėdama galvoje vis nesibaigiantį ginčą dėl „Nemuno“ žurnalo, kuris ėjo beveik 100 tūkst. egz. tiražu, išsekimo, sakė, kad anas ir dabartinis – skirtingi leidiniai. Anas – pramoginis, mobilizuojantis, tarsi iššūkis tuometinei suniveliuotai valdžiai, su stipria fotografija, kurios anuomet negalėjai matyti nė viename sovietijoje ėjusiame žurnale. Jis keliavo po visą imperijos erdvę, buvo laukiamas net tų, kurie lietuviškai skaityti nemokėjo. Su anuoju išaugo kartos, visus traukė neįprastas žurnalo formatas, kartais – kūriniai, o dažniau – fotografijos. Jo leidimas buvo galvos skausmas visiems redaktoriams, nes dažnai sovietiniai funkcionieriai ir nekaltose publikacijose įžiūrėdavo valstybės ideologijos griovimą. Tad trankė durimis, rašė papeikimus. Dabartinis laikraštis tų savybių neturi ir negali turėti. Jis turi taikytis prie gyvenimo realijų. Laikraštis yra atviras pradedantiesiems, kartais net per daug. Tokios šių dienų aktualijos.

Dabartinis „Nemuno“ redaktorius V. Rudžianskas sakė, jog pradėjo laikraščio leidimą nuo pokalbių su būsimais skaitytojais, keliavo po Lietuvą, kad suprastų, koks turi būti atgimęs laikraštis. Ir, kaip pridera vadovui, visus nuopelnus skyrė bendradarbiams.