„Nemunas“ 1967–2007

Kai iškyla kalba apie „Nemuną“, labai dažnai tenka girdėti, kad anuomet, tai va – buvo leidinys, 80 ar 100 tūkst. tiražas, šitiek skaitytojų, o dabar – daugiau mažiau sukasi apie tūkstantį. Tokio skaitytojų antplūdžio labai trūksta, jo ilgimasi, ir toks tiražas, matyt, jau niekada negrįš. Manau, panašūs kalbėtojai neturi teisės lyginti senojo (taip jį pavadinkime) ir dabartinio „Nemuno“. Palyginę pamatysime du visiškai skirtingus leidinius, iš kurių to paties reikalauti negalima.

Žiniasklaidos teoretikai išskiria penkias svarbiausias žiniasklaidos funkcijas: informacija, koreliacija, tęstinumas, pramogavimas, mobilizacija.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dvi paskutiniąsias – pramogavimą ir mobilizaciją, nulemiančias leidinio populiarumą. Senajame „Nemune“ dominavo būtent šios funkcijos. Žurnalo leidyba buvo iššūkis sovietinei cenzūrai. „Nemunas“ pakankamai akivaizdžiai (nors ir netiesiogiai) agitavo prieš oficialią valdžią. O tai – didelė paskata skaityti. Jokiu būdu neneigiu, kad tai buvo kultūros ir meno leidinys, tačiau pramogavimo elementas jame taip pat labai ryškus. Ne vienas to meto nemunietis yra pabrėžęs, kad „Nemunas“ išpopuliarėjo visų pirma dėl publikuojamų aktų. Žinoma, beveik viskas, kas jame spausdinta šia tema, buvo vertinga meninė fotografija. Tačiau aš nuoširdžiai abejoju, kad kur nors Sovietų Sąjungos glūdumoje žurnalą vartęs kareivukas galvodavo apie meninę nuotraukų vertę. Ano meto suvaržytoje visuomenėje tai buvo vienas pramogavimo būdų. Ir todėl „Nemuno“ tiražas atitiko dabartinių pramoginę funkciją (kaip pagrindinę) atliekančių leidinių dešimttūkstantinius tiražus. Žinoma, tai nereiškia, kad dabartiniame „Nemune“ šios funkcijos visiškai neliko. Daliai visuomenės ir dabar kultūros ir meno savaitraščio skaitymas yra laisvalaikio užsiėmimas. Tačiau tai neatitinka pramogos masinės prasmės. Mobilizacijos prieš akivaizdų priešą taip pat neliko. Tad iš „Nemuno“ puslapių turėjo pasitraukti dvi pagrindinės jo populiarumą lėmusios priežastys. Todėl tiražo aspektu lyginti šių dviejų leidinių negalima. Anuometį „Nemuną“ reikėtų lyginti su dabartiniais „Žmonės“ ar „Extra“ žurnalais.

Jei į „Nemuną“ pažvelgsime kitaip, pamatysime, kad daugelis kitų dalykų leidžia savaitraščiui vadintis mėnraščio „Nemunas“ vardu, nes tęstinumas išliko.

Tie, kurie įsteigiant „Nemuną“ buvo bent jau dešimties metų ar vyresni (tai yra sąmoningo amžiaus), užaugo kartu su šiuo žurnalu, kaip su šalia esančiu, realiu daiktu. Vieni jame publikavosi, buvo susiję tiesiogiai, kiti skaitė, karpėsi nuotraukas, bet vis tiek čiupinėjo gyvą leidinio kasdienybės pulsą. Mano karta, tai yra gimusieji jau po 1980 m., žurnalo nebeskaitė. (Net jeigu ir turėjo galimybę, jis jau buvo nebe tas.) Tačiau visa mano karta užaugo su labai stipriu „Nemuno“ mitu.

O kas yra mitas? Mitas – tai sakmė ar padavimas apie dievus, demonus, legendinius didvyrius ir jų atliktus milžiniškus darbus. Mitologija ir mitai padeda suvokti ir sudėlioti gyvenimo tvarką, vertybes. „Nemuno“ mitas mūsų kultūros ir apskritai tautos istorijai visada buvo ir bus labai gajus, jame visi būtini elementai: ir didvyriai, ir priešiškos jėgos, su kuriomis jie turėjo kovoti, ir milžiniški atlikti darbai, vertybių sistema.

„Nemunas“ – tai sąjūdis, jaunatviškas, netradicinis požiūris, originalumas, iššūkis, atvirumas jaunam kūrėjui. Ir visa tai buvo matyti pradedant formatu ir baigiant turiniu, iliustracijomis, galiausiai dirbusiais iš idėjos žmonėmis. Mito paveikti skaitytojai viso šito tikisi ir iš savaitraščio, ir vienom ar kitom formom randa. „Nemuno“ išorė, drabužis, kurį jis dėvi, jį aiškiai išskiria iš kitų kultūrinių leidinių. Meilė vizualiesiems menams, kurie daugelyje kitų savaitraščių turi nusileisti literatūrai. Savitas ir „Nemune“ rašančių žmonių, ir apskritai viso laikraščio stilius. Su niekuo nesumaišysi kandžios Vidmanto Kiaušo plunksnos, subtiliai ironiško Kęstučio Navako, preciziškai tikslių įžvalgų kupino Tomo Pabedinsko teksto, lyrinės Roberto Keturakio publicistikos, griežtų Valdemaro Kukulo komentarų, išsamių Gedimino Jankausko recenzijų ir gilių portretų. Galbūt tai prieštarauja vyraujančiam šiuolaikiniam neutraliam, subalansuotam (iš esmės suvienodintam), dažnai supaprastintam didžiosios dalies šalies ir pasaulio spaudos straipsnių stiliui. Tačiau visa tai kuria vieningą, tik „Nemunui“ būdingą kalbėjimą, nemunietišką stilių. Vieniems jis priimtinas, kitiems ne, tačiau jis yra nemuniškas, originalus.

Kitas mito elementas – atvirumas jauniems žmonėms, jų idėjoms, sumanymams. Žinoma, ateinančiųjų paieška, autorių auginimas – sunkus darbas. Ir ne taip lengva iš karto suprasti, kas užaugs, o kas nunyks. Ir kartais „Nemunas“ net yra kaltinamas dėl pernelyg garsaus jaunų tyrėjų balso, per didelio dėmesio jaunam kūrėjui ir garbių kritikų straipsnių stygiaus. Bet „Nemunas“ visada toks buvo – jaunatviškas sąjūdis, šiek tiek kitoks, leidžiantis kartais per daug. Autoritetai gerbiami ir visada jų balso laukiama. Tačiau jei jaunas kritikas ar menininkas mąsto kitaip, nuomonė, jei tik ji pagrįsta, bus džiugiai išklausyta. Jaunieji turi ir savo puslapius – „Žirkles“. „Kauko laiptai“ veda į literatūros aukštumas ir nuopuolius, „Tiltai“ ieško jungčių tarp įvairių meno šakų, o „Žirklėse“ jaunieji karpo kultūrinį gyvenimą ir kalba savo balsu.

„Nemune“ šiuo metu yra rašoma kultūros istorija, užtikrinant kultūrinį tęstinumą, jame informuojama ir ieškoma skirtingų kartų sąlyčių. Taigi nors pasikeitė funkcijos, „Nemunas“ išlaikė mitinės traukos bruožus ir toliau apie save buria visus, kurie sukasi kultūriniame miesto ir šalies gyvenime.

„Nemunas“ augo ir mažėjo, keitėsi, dažnėjo, ieškojo ir vis iš naujo surasdavo savo vietą, nes išlaikė pagrindinį bruožą – jis kalba apie tai, ko visuomenei labiausiai trūksta. Senasis „Nemunas“ plačiausiai iš visų sėjo modernizmo daigus, šis mėgina sureguliuoti iškreiptą vertybių sistemą. Vienam reikėjo kojų, kad išspardytų stereotipus, kitam reikia rankų šviesai nešti. Galime sakyti, vienas ir kitas, žurnalas ir savaitraštis, senasis ir dabartinis, tačiau iš tiesų tėra vienintelis mūsų visų kultūros istoriją kuriantis NEMUNAS.

Elena Žukauskaitė

„Nemunas“