Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kai realybė pranoksta fantastiką

2007-05-09
„Nemunas“ į pasimatymą prie fontano pakvietė rašytoją satyriką Aleksą Dabulskį.



„Nemunas“:

– Kokiomis nuotaikomis gyvenate, buvęs ir esamas nemunieti, satyrike Aleksai Dabulski?

Aleksas Dabulskis:

– Kai einu pro fontaną, vis kniosteli mintis: bene ką pamatysiu fotografuojantis „Nemuno“ puslapiams? Naujojo „Nemuno“! Ir tuoj nuklystu į praeitį, nuklimpstu į senąjį „Nemuną“, netgi į jo sovietinius metus, kitaip tariant, jaunystę. Išgirtas ir tebegiriamas žurnalas...

Deja, mano prisiminimai čia nepritiks, pernelyg asmeniški, niūrūs. Mažai šviesių epizodų: Horacijaus Drapako rašiniai (J. Kunčino, A. Zabielsko, L. Jacinevičiaus, A. Mikutos ir kt.), sienlaikraštis „Girstupis“ (gaila, niekas nesaugojo tų necenzūruotų lakštų). Tamsiausias dalykas – priverstinis publicistikos diegimas, ypač tos prakeiktos KOMJAUNIMO TEMATIKOS. Kažkokia ano meto virtualybė, fantastika. Realybėje nebuvo tokios komjaunuoliškos veiklos, to vadinamojo komjaunimo gyvenimo. Grynas išsigalvojimas, akių dūmimas – sau, skaitytojams, visagalei kompartijai, komjaunimo motinėlei... Su nesmagiu virpuliu eidavau posėdin pas redaktorių. Ir vėl pasigirs Dzeuso balsas: ką turim iš KOMJAUNIMO TEMATIKOS? Reikėjo arba pačiam fantasto vaizduotės, arba ypatingos vadybos, kad išspaustum iš kitų autorių. Net pasitraukus iš šios beviltiškos tarnybos man kartais prisisapnuodavo grėsmingas užrašas didžiulėmis raidėmis: KOMJAUNIMO TEMATIKA... Lyg kažkokios valdiškos įstaigos – ministerijos, prokuratūros, komiteto, lagerio – iškaba... O gal skaistyklos ar pragaro vartų?!

Į andainykštį „Nemuną“ kultūros žmonės ateidavo kaip į atgają, šventę. Panašiai ir dabar. Žurnalo gyvastį pratęsė savaitraštis. Redakcija tapo juntamu traukos centru, nors jau turime mieste ir kitų humanitarinių oazių (universitetuose, bibliotekose).

Vis bandau susivokti, kaip gyvenu, kaip jaučiuos iš tikrųjų? Ir nusiviliu atsakymu: kaip ištremtas. Okupuotas ir ištremtas. Nenusikaltęs ir melagingai neapkaltintas. Tiesiog pasmerktas be teismo. Gal tėviškės kaime nebūčiau taip keistai pasijutęs. O mieste – neišvengiamai. Parduotuvių ir firmų fasadai apsikarstė angliškais užrašais. Dažnai be jokio lietuviško skiemens. Intelektualesniuose tekstuose gausybė tikrinių daiktavardžių, kurių nesugebu ištarti, nesušlebizuoju. Taip jaučiausi ir vežiojamas po JAV, slampinėdamas po parduotuves, viešbučius, pramogų atrakcionus... Iškritęs iš kažkur, iš kito pasaulio. Ar tiesiog iš medžio...

Daug metų buvau tarybinis satyrikas. Darbavausi kaip daugelis, kiek leido galimybės. Priklausiau soc. realizmo srovei. Socializmo atsikratėm nesunkiai, o realizmas išliko, tiksliau – pats pasilikau. Ar iš įpročio, ar iš pomėgio, ar iš dvasinės būtinybės? Dabar neįstengčiau paaiškinti. Jaučiuosi įklimpęs į realizmą, prikaustytas prie tikrovės, įvykių, faktų. Nuo mažens nesižavėjau fantastika. Gal kad realybė visąlaik ribojosi su fantastika, kartais pastarąją net pranokdavo. Niekad nestigo brutalumo, žiaurumo, nervinės įtampos. Neprireikė virtualiosios tikrovės, magiškosios vaizduosenos, sapno poetikos, perdėto veiksmo ir kovingumo filmų. Nemiela žiūrėti net boksą. Kur jau ten snukdaužis be taisyklių – gryniausia šlykštynė, žiaurumo skiepykla ir ugdykla mažiesiems bei jauniesiems žiūrovams.

Vakar vergavom Rytams, šiandien – Vakarams. Pataikaujam, bernaujam, mergaujam, vergaujam. Ak, tas mūsų mažumas – tie trys milijonai. Didžiosios (visliosios) tautos pamažėle virškina mažąsias. Kenčiam, kad menki knygų, spaudos tiražai. Beviltiška tikėtis kūrėjams padorių honorarų. Iš čia – kitos bėdos: kūryba net talentingiesiems – tik antraeilis užsiėmimas, menuose akivaizdi mėgėjiškumo, saviveiklos persvara.

Absurdiškai atrodo siekis atsiverti pasauliui vienpusiškai: imti, ką tau bruka prašalaičiai, niekinti savus papročius, įpročius, pomėgius. Labai trokštama paversti tai valstybės politiniu siekiu. To ir tereikia globalistams! Jie mielai remia (net finansiškai!) tokius mažųjų tautų vadukus dundukus. ALFui atsverti būtinas ULFas (uždaros Lietuvos fondas). Antraip visi išeisim užkuriais ir marčiomis. Alfininkus skatina globalistų pinigai, ulfininkams derėtų mokėti iš savo biudžeto. Už vaistą, priešnuodį – neturėtume gailėti.

Laisvę atgavau per vėlai – prieš pat pensiją. Ačiū ir už tai... Galėjau laisvai rinktis: arba prakeikti savo gyvenimą, piktą lemtį, arba tęsti, pasišaipant iš savęs ir iš likimo brolių. Tą ir darau retsykiais, priešokiais, neverčiamas. Apsišlakstau ironija, ji palaiko ūpą, gyvenimo geismą, neleidžia nugrimzti į neapykantą. Juk iki jos taip netoli.


 

Rašytojai

Aleksas  Dabulskis
1934 - 2020
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą