Julius Kaupas: tarp pasakos ir realybės

Gegužės 6 d. Lietuvių išeivijos institute (Kaune), įvyko seminaras „Julius Kaupas: tarp pasakos ir realybės“, skirtas rašytojui, literatūros kritikui, psichiatrui, dailininkui Juliui Kaupui (1920–1964), jo kūrybai bei veiklai aktualinti.

Iki šiol Lietuvos skaitytojui prieinama tik J. Kaupo rinktinė Daktaras Kripštukas pragare (1984), o jo Raštai 1997 m. buvo išleisti JAV. Spaudoje skelbta, jog 2005 m. UAB „Brailio spauda“ ketina perleisti pasakas Daktaras Kripštukas pragare. Gal vertėtų pasvarstyti ir apie J. Kaupo Raštų leidimą Lietuvoje? J. Kaupas yra iš tų intelektualių ir talentingų kūrėjų, su kurio kūryba vertėtų susipažinti ir plačiajai (ne tik akademinei!) visuomenei. J. Kaupas buvo skvarbaus proto, lakios fantazijos, kupinas idealizmo, sąmojo ir plačių užmojų. Jis rašė recenzijas, rūpinosi aukštesniu lietuvių išeivių literatūros lygiu, skaitė paskaitas akademiniam jaunimui, aktyviai dalyvavo sambūrio „Šviesos-Santaros“ veikloje.

Seminarą pradėjęs Instituto direktorius prof. Egidijus Aleksandravičius džiaugėsi, kad tądien susirinko tyrinėtojai, kurie, net nuslūgus entuziastingo susidomėjimo lietuvių egzodu bangai, toliau tęsia intelektualiojo lietuvių išeivijos sparno tyrinėjimus. Neseniai pasirodžiusios monografijos Julius Kaupas: gyvenimas ir kūryba autorė literatūrologė Laimutė Tidikytė apibendrino novatoriškus J. Kaupo kūrybos siekius. Pasak jos, rašytojas buvo nuosaikus modernistas: viena vertus, rašė klasikinės formos kūrinius, antra vertus, turinio, problematikos požiūriu labiau nei kiti rašytojai gilinosi į individo dvasią, iracionaliąją psichikos sritį; siekė universalumo, teigdamas glaudų literatūros ir filosofijos ryšį, psichologijos, sociologijos, istorijos, etnologijos giminystę su menu.

J. Kaupas – lietuvių miesto pasakos pradininkas, šį vardą pelnęs 1948 m. Freiburge sukurta pasakų knyga Daktaras Kripštukas pragare. Autorius, gimęs ir gyvenęs Kaune iki 1944-ųjų, savo kūryboje natūraliai vartojo miesto simbolius ir ženklus. J. Kaupo pasakos – meniška europietiškosios kultūros (E. Th. A. Hoffmannas, O. Wilde, H. Ch. Andersenas), lietuviškojo folkloro ir paties autoriaus originalios išmonės sintezė. Retas kuris lietuvių autorius, išskyrus Birutę Pūkelevičiūtę ir Juditą Vaičiūnaitę, taip romantiškai poetizavo Kauną kaip J. Kaupas. Jis reabilitavo pasakos žanrą ir teigė, kad „pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo“. Iki šiol lietuvių literatūrologai diskutuoja dėl pasakos žanro universalumo ir inertiško jo priskyrimo vaikų literatūrai. Kai kurie pasakininkai, tarp jų ir J. Kaupas, pasakas rašė ne tiek mažiesiems skaitytojams, kiek suaugusiems žmonėms.

Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė, viena pirmųjų pristačiusi J. Kaupo kūrybą Lietuvos skaitytojams, kalbėjo apie reiklią J. Kaupo literatūrinę kritiką. Jos nuomone, vertingiausios yra pačių rašytojų rašomos recenzijos apie kitų žodžio meistrų kūrybą. Šiuo metu lietuvių literatūra skęsta rašliavos jūroje, vyrauja ne vertinamojo, o reklaminio, konstatuojamojo pobūdžio kritika. J. Kaupas buvo reiklus ir griežtas plunksnos brolių grožinei kūrybai. Tokių literatūros kritikų labai trūksta šiais laikais. Dr. Ramutis Karmalavičius supažindino susirinkusiuosius su J. Kaupo, kaip Literatūros lankų kritiko, darbais ir nuopelnais. Pranešėjo nuomone, J. Kaupo kritika pagal recenzijų aštrumą užima antrą vietą po Alfonso Nykos-Niliūno kritikos. Pasak R. Karmalavičiaus, J. Kaupas nepelnytai nuvertino Nelės Mazalaitės, neoromantizmo atstovės, kūrybą. Ir R. Karmalavičius, ir L. Tidikytė pabrėžė, jog J. Kaupas pirmasis pasakų analizei pritaikė psichoanalizės metodą, praktiškai realizavo kai kurias Zigmundo Freudo, Carlo Gustavo Jungo idėjas.

Istorikė Daiva Simanavičiūtė aptarė J. Kaupo publicistiką, gilindamasi į kaupiškąją laisvės ir įsipareigojimų sampratą. Menkiausiai tyrinėtas jo noveles įžvalgiai interpretavo lietuvių išeivijos tyrinėtojas Kęstutis Keblys. Jis sakė, kad ligšioliniai literatūrologai mažai dėmesio skyrė J. Kaupo rinkinio Saulėgrąžos mėnulio šviesoj novelėms. Pranešėjo nuomone, skverbimosi į žmogaus dvasią požiūriu jos modernesnės už Algirdo Landsbergio, Mariaus Katiliškio, Jurgio Jankaus kūrybą. Viena pagrindinių šio seminaro organizatorių dr. Dalia Kuizinienė interpretavo J. Kaupo pasakas ir Kauno įvaizdžio svarbą jose. Pasakų Daktaras Kripštukas pragare būdingas bruožas – išnykusi iliuzijos ir tikrovės priešprieša. Pasakininkas griauna ne vieną lietuvių mąstysenos stereotipą ir klasikinės pasakos kanoną.

Mokslinius pranešimus gyvino J. Kaupo bičiulio dramaturgo Kosto Ostrausko atsiųsti ir įgarsinti nuotaikingi, bet kartu ir dramatiški prisiminimai „Keli praeities nutikimai“ bei Kazio Almeno „Keli atsiminimai apie Julių Kaupą“. Seminaro metu ir po jo netilo diskusijos, keliančios rūpimas J. Kaupo asmenybės bei kūrybos problemas.