Hanso Kristiano Anderseno premijos laureatai

Pastaraisiais metais Lietuvoje išleidžiama vis daugiau knygų. Knygynuose galima rasti visko: ir klasikų darbų, ir postmodernizmo vingrybėmis alsuojančių XXI a. kūrinių, ir pigių bulvarinių skaitalų. Sunku išsirinkti, ką skaityti. Dar sunkiau knygą išrinkti jaunajam skaitytojui. Vienas iš vaikų ir paauglių literatūros kokybės garantų yra žinia, kad autorius – Hanso Kristiano Anderseno premijos laureatas. O tuo nė vienas knygų leidėjas nepamiršta pasigirti. Kaip atsirado ši premija, kodėl ja galima pasitikėti, kokie autoriai ja yra apdovanoti ir už ką?

Kartu norisi priminti, kad šie metai – pasaulinę šlovę pelniusio danų pasakų autoriaus Hanso Kristiano Anderseno metai. Balandžio 2 d. sukako 200 metų nuo jo gimimo, o rugpjūčio 4 d. – 130 metų nuo mirties.

H.K. Anderseno tėvas buvo batsiuvys Odensės mieste. Dar visai paauglys Hansas Kristianas patraukė į Kopenhagą, čia mokėsi dainavimo ir šokio. Kaip rašytojas išgarsėjo romanu „Improvizacija“, tačiau begalinę skaitytojų simpatiją pelnė pasakomis, kurias skaito vis naujos ir naujos kartos.


Apie premiją

1953 m. buvo įkurta tarptautinė organizacija, kurios tikslai – palaikyti vaikų literatūrą, knygos meną, skatinti, propaguoti vaikų bei paauglių skaitymą, plėtoti tarptautinius vaikų knygos kūrėjų, leidėjų, tyrėjų, propaguotojų ryšius. Ši organizacija vadinasi International Board on Books for Young People (IBBY), tai yra Tarptautinė jaunimo knygų taryba. Organizacija turi savo skyrius daugelyje pasaulių šalių, tarp jų ir Lietuvoje, jo pavadinimas – Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

Viena pirmųjų IBBY Valdybos iniciatyvų buvo įsteigti tarptautinį apdovanojimą geriausiems vaikų knygos kūrėjams. Taip 1956 m. atsirado garsaus danų kilmės pasakų kūrėjo H.K. Anderseno vardu pavadinta premija, kurios pagrindinė išraiška yra medalis. Šį medalį parūpina Danijos karalienė. Piniginio paskatinimo autorius negauna. Po dešimties metų toks pat medalis pradėtas dovanoti ir geriausiam iliustruotojui.

Premija skiriama gyviems, aktyviai kuriantiems rašytojams ir dailininkams. Tas pats kūrėjas premiją gali gauti tik vieną kartą. Medalis įteikiamas IBBY kongresų metu, kurie vyksta kas dveji metai.

Dauguma nusipelniusių kūrėjų gali būti įrašyti į IBBY Garbės knygą. Joje puikuojasi ir Lietuvos autorių pavardės: dailininkės Birutės Žilytės (1976), poetų Anzelmo Matučio (1984) ir Violetos Palčinskaitės (1988) bei vertėjų Eugenijos Stravinskienės (1996) ir Teodoro Četrausko (2002). Vertėjams tai yra aukščiausias jų darbo įvertinimas.


Chronologinis H.K. Anderseno premijos laureatų sąrašas

1956 m. Jella Lepman, Vokietija; Eleonora Farjeon, Didžioji Britanija;
1958 m. Astrid Lindgren, Švedija;
1960 m. Erichas Kästneris, Vokietija;
1962 m. Meindertas DeJongas, JAV;
1964 m. René Guillot, Prancūzija;
1966 m. Tove Jansson, Suomija;
1968 m. Jamesas Krüssas, Vokietija; José Maria Sanchez-Silva, Ispanija;
1970 m. Gianis Rodaris, Italija;
1972 m. Scottas O‘Dellas, JAV;
1974 m. Maria Gripe, Švedija;
1976 m. Cecil Bødker, Danija;
1978 m. Paula Fox, JAV;
1980 m. Bohumil Riha, Čekoslovakija;
1982 m. Lygia Bojunga Nunes, Brazilija;
1984 m. Christine Nöstlinger, Austrija;
1986 m. Patricia Wrightson, Australija;
1988 m. Annie M.G. Schmidt, Nyderlandai;
1990 m. Tormodas Haugenas, Norvegija;
1992 m. Virginia Hamilton, JAV;
1994 m. Michio Mado, Japonija;
1998 m. Katherina Paterson, JAV;
2000 m. Ana Maria Machado, Brazilija;
2002 m. Aidanas Chambersas, Didžioji Britanija;
2004 m. Martinas Waddellis, Didžioji Britanija.

Sąraše daugybė autorių iš skirtingų šalių. Vieni jų buvo apdovanoti, kai, komisijos manymu, išleido savo brandžiausią knygą, kitiems medalis įteiktas už kūrybos visumą. Natūralu, kad šie autoriai skirtingai įsivaizduoja savo idealųjį skaitytoją, kad skiriasi jų knygų tematika, idėjos. Tačiau, anot didžiausio šios literatūros populiarintojo Lietuvoje, Vilniaus universiteto dėstytojo Kęstučio Urbos, dažniausiai tose knygose sukauptos brangintinos etinės ir estetinės vertybės.


Apie autorius

Vieni šių autorių labai gerai pažįstami lietuvių skaitytojui, kitų išleista vos po vieną ar dvi knygas, yra ir tokių, kurie dar laukia, kol juos pastebės vertėjai bei leidėjai Lietuvoje. Tačiau apie kiekvieną jų verta sužinoti daugiau.

Cecil Bødker 1927 m. gimė Danijoje, Fredericijos mieste, ištekėjo už ūkininko, o vien kūrybai atsidėjo nuo 1955 m. 1967 m. laimėjo Danijos akademijos paskelbtą vaikų literatūros konkursą, pateikusi knygą „Silas ir juodoji kumelė“ (ši knyga išversta ir į lietuvių kalbą). Knygos veiksmo laiką pasakyti sunku, tačiau žmonių mąstysena ir buitis primena viduramžius. Vis dėlto svarbiausia joje – atskleisti paauglio pasipriešinimą žiauriam suaugusiųjų smurto pasauliui. Iš viso apie jaunąjį Silą buvo prašyta 13 knygų. Savo kūryboje C. Bødker taip pat perpasakoja Bibliją (knygos „Marijos vaikas. Berniukas“, „Marijos vaikas. Vyras“), rašo apie Etiopijos vaikų gyvenimą (knygos „Leopardas“, „Dima Golė“).

Meindertas DeJongas iš viso parašė 25 knygas vaikams. Šis olandų kilmės Amerikoje gyvenęs rašytojas geriausiai lietuvių skaitytojui žinomas pasirodžius knygai „Gandralizdis ant stogo“, pasakojančiai apie vaikų svajonę, kad kaimelyje vėl gyventų gandrai. M. DeJongo kūryboje dažniausia gamtos ir gyvūnijos tema (knygos „Paskutinioji katytė“, Atklydo kažkoks šuo“ ir kt.). Brandžiausia M. DeJongo knyga laikoma „Toli nuo ilgojo kanalo“ – apie olandų kaimo berniuką, kuris dėl ligos negali išmokti čiuožti. Šis rašytojas apdovanotas H. K. Anderseno premija už kūrybos visumą.

Eleanor Farjeon, gimusi ir užaugusi Londone, labiausiai žinoma kaip pasakų kūrėja, nors rašė ir pjeses, romanus, eilėraščius, apsakymus, netgi tekstus operoms. Populiarumo rašytoja sulaukė, kai 1921 m. išėjo jos pasakų knyga „Martinas Pipinas obelų sode“, pasakojanti apie keliaujantį dainininką. Ši autorė parašė daugiau kaip 60 knygų vaikams, jose visada triumfuoja gėris ir tiesa, tačiau nepamirštamas ir sąmojis bei lengvas humoras. Į lietuvių kalbą tris autorės pasakas – „Mažoji siuvėja“, „Papūgėlės“ ir „Septintoji princesė“ – yra išvertęs Viltaras Alksnėnas.

Paula Fox – amerikiečių rašytoja, išleidusi apie 30 knygų. Geriausiai žinomos jos knygos apie paauglių gyvenimą. Savo kūryboje ji svarsto paauglių santykio su aplinka problemas, atskleidžia jų pastangas suprasti suaugusiuosius ir vieniems kitus. Populiariausios knygos – „Vergas šokėjas“, „Vienaakė katė“, „Kaimas prie jūros“, „Atoki vieta“ ir kt. Deja, vertimų į lietuvių kalbą ši autorė dar nėra sulaukusi.

René Guillot – vienas žinomiausių Prancūzijos rašytojų vaikams, išleidęs apie 50 knygų. Ilgą laiką gyvenęs Afrikoje, R. Guillot pasinaudojo savo patirtimi ir sukūrė nuotaikingus kūrinius vaikams, atskleidžiančius gyvūnų ir žmonių santykius. Daugiausia apdovanojimų pelnė jo knygos „Griška ir jo lokys“, „Baltoji diena“, „Ana ir kačių karalius“, „Baltakartis“ ir kt.

Maria Gripe yra parašiusi apie 40 knygų. Lietuvos skaitytojai pažintį su šia autore pradėjo nuo apysakų „Elvi! Elvi!“ ir „Elvis Karlsonas“, pasakojančių apie mažą berniuką Elvį, kurį mama pavadino savo mylimiausio atlikėjo Elvio Preslio vardu. Berniukas nori įtikti mamai, kurios balsas švelniai skamba tik kalbant apie Elvį Preslį, tačiau besistengdamas nuolat prikrečia šunybių. Galiausiai vis dėlto knygoje laimi pagarba, meilė ir supratimas. Autorės populiarumą lėmė trilogija apie Hugą ir Jozefiną: „Jozefina“, „Hugas ir Jozefina“, „Hugas“. Knygose pasakojama apie jauniausią pastoriaus dukrą Jozefiną, jos itin šiltą ryšį su Tėveliu Tėvu bei pastangas susiorientuoti realiame pasaulyje. Čia jai padeda jos geras draugas Hugas. Šia trilogija jau galima mėgautis ir lietuvių kalba. Į lietuvių kalbą taip pat išvertos knygos „Varpų metas“ ir „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“, į viena suliejusios mistiką ir tikrovę.

Virginia Hamilton savo knygose dažniausiai vaizduoja juodaodžių šeimų gyvenimus, jai labai būdingi fantastikos, pasakų motyvai, elementai, kurie neretai būna įpinti į realistinės poetikos siužetą. Vienas svarbiausių jos kūrinių – „Didysis M.C. Higinsas“, pasakojantis apie dabitą paauglį, kartu su kitais šeimos nariais kovojantį, kad jo gyvenvietės kalno nepasiglemžtų kalnakasybos pramonė. Savo kūryboje autorė dažnai svarsto socialines problemas.

Norvegų rašytojo Tormodo Haugeno prozos herojai – vaikai, paaugliai ir jaunuoliai. Kūryboje jis svarsto ir tarsi mėgina išspręsti jų problemas. Knygose „Georgas ir Glorija (ir Edvardas)“ ir „Širdis ir skausmas (ir Tadž Mahalas)“ T. Haugenas pasakoja apie pirmosios meilės ir pirmųjų barnių bei pavydo kančias paauglystėje. Romantinis stilius susipina su lengvu humoru, kad tos problemos nebeatrodytų tokios didelės. Į daugiausia kalbų išversta T. Haugeno knyga „Nakties paukščiai“, pasakojanti apie devynerių metų berniuką Joakimą, kurį slegia nervingo tėvo išpuoliai. Su H.K. Anderseno medaliu labiausiai siejama knyga „Romanas apie Merkelį Hanseną ir Doną Vinter bei didįjį pabėgimą“, joje atskleidžiamas suaugusiųjų negebėjimas rasti laiko vaikams.

Toves Jansson kūrinių pagrindiniai veikėjai troliai Mumiai tikriausiai pažįstami daugeliui vaikų. Ir ne tik iš knygų, kurių į lietuvių kalbą išversta tikrai nemažai („Burtininko skrybėlė“, „Kometa artėja!“, „Nematomas vaikas“, „Trolis Mumis ir žiema“, „Tėtis ir jūra“), bet ir iš nuotaikingų animacinių filmukų bei pastatymų teatre. Troliai Mumiai pirmiausia pasirodė autorės sukurtoje paveikslėlių serijoje. Vėliau ji parašė devynias knygas apie šiuos veikėjus, sukurdama idealų, utopinį pasaulį. Skaitant šias knygas iš eilės, juntama kaita nuo komiško, kupino išorinių įvykių teksto iki vidinių išgyvenimų sklaidos paskutiniuosiuose kūriniuose. „Tėtis ir jūra“ gan sunkiai vaikui suvokiama knyga, labiau skirta suaugusiam skaitytojui.

Erichas Kästneris jau gerai knygų mylėtojams pažįstamas rašytojas. Jo kūriniai: „Dvynukės“, „Emilis ir jo žvalgai“, „Gegužės 35-oji“ susilaukė net keleto leidimų Lietuvoje. Taip pat į lietuvių kalbą išverstos knygos „Kenigsbruko gatvė ir aš“, „Mažasis žmogeliukas“ bei „Skrajojanti klasė“. Jo knygoms būdingas detektyvo motyvas. Apysakoje „Dvynukės“ dvi mergaitės netikėtai išsiaiškina, kad jos yra seserys. Knygoje „Emilis ir jo žvalgai“ paauglys berniukas sugauna pavojingą nusikaltėlį. Rašytojas vaikams sukūrė 19 knygų.

Jamesas Krüssas vaikams yra parašęs apie 70 knygų, tačiau tik dvi iš jų yra išverstos į lietuvių kalbą: „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ ir „Mano prosenelis, herojai ir aš“. Už pastarąją autorius buvo apdovanotas H.K. Anderseno premija. Knygoje samprotaujama apie žygdarbius ir pseudoheroizmą. Apysakoje „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ intriguojančiai svarstoma, kas gyvenime svarbiausia: turtas, valdžia ar gebėjimas nuoširdžiai juoktis. Rašytojo kūryboje lengvai, paprastai ir suprantamai sprendžiami patys sudėtingiausi klausimai.

Jella Lepman – viena iš H.K. Anderseno premijos steigimo iniciatorių ir pirmoji šios premijos laureatė. Ji buvo žurnalistė, organizatorė, kultūros politikė, rašytoja. Vaikams parašė kūrinius „Pramiegotas sekmadienis“, „Dainuojanti moneta“, „Kas yra Luksas? Detektyvinė istorija jaunimui“. Taip pat parengė ir išleido kelis tomus vaikų kūrybos „Gražiausios Labanakt istorijos“.

Astrid Lindgren – garsiausia H.K. Anderseno premijos laureatė. Pagal jos knygas kuriami animaciniai ir meniniai filmai, statomi spektakliai. Rašytojos dukrelės galvoje gimė Pepės Ilgakojinės vardas, o ant autorės namo stogo prisiglaudęs mažytis namelis A. Lindgren vaizduotėje tapo Karlsono buveine. Šie du herojai autorei pelnė nemirtingą šlovę. A. Lindgren į lietuvių kalbą išverstų knygų net neverta vardyti – tiek jų daug. Knygose pasakojama apie draugystę, pasiaukojimą, vaikiškus nuotykius. Tiesa, iš pradžių abejota, ar moralu liaupsinti išdykusios Pepės Ilgakojinės ar dažnai egoistiško Karlsono personažus, tačiau laikas į šiuos klausimus atsakė pats.

Ana Maria Machado vaikams pradėjo rašyti atsitiktinai, tačiau sukūrė daugiau kaip 100 įvairių žanrų knygų. Anot kritikų, kūrybai būdingos įvairios, dažnai aštrios socialinės ir moralinės problemos: prievarta, autoritarizmas, socialinis teisingumas, tėvų ir vaikų santykiai ir kt. Ir visa tai atskleista be tiesmukos didaktikos, dažnai pasitelkiant žodžių žaismą. Itin vertinamos jos knygos „Prosenelė Bia, prosenelė Bela“, „Trumpi žodžiai, ilgi žodžiai, keiksmažodžiai“, „Stebuklingi pabučiavimai“ ir kt.

Michio Mado H.K. Anderseno premiją gavo už eilėraščius ir dainas vaikams. Juose vaiko akimis žvelgiama į kasdienį gyvenimą, o kartu atskleidžiamas būties žavesys. Japonijos imperatorienė į anglų kalbą išvertė jo eilėraščių rinkinį „Gyvūnai“. Taip pat poetas yra išleidęs rinkinius „Tempura piri piri“, „Pupelės dainelės“, „Gyvūnų dainelės“, „Augalų dainelės“, „Žmogaus dainelės“, „Drambliukas“ ir kt.

Christine Nöstlinger lietuvių skaitytojui žinoma kaip knygų „Šalin agurkų karalių“, „Pirmadienį viskas kitaip“, „Gretutė Zakmajer“, „Džasperas, svečias iš Anglijos“ autorė. Tiek šiose, tiek ir kitose savo knygose rašytoja analizuoja vaikų ir paauglių gyvenimo problemas.

Lygia Bojunga Nunes – viena garsiausių šiuolaikinių Brazilijos rašytojų. Anot kritikų, jos knygose atsispindi Lotynų Amerikos gyvenimo specifika, kritiškas socialinių problemų vertinimas. Jis atskleistas pasitelkus magiškojo realizmo poetiką. Garsiausios knygos – „Bičiuliai“, „Geltona rankinė“, „Ryškiaspalvė sofa“, „Mano draugas tapytojas“ ir kt.

Scottas O‘Dellas savo 26 knygose vaikams savitai atskleidė moters tvirtybę, istorinius faktus, šių dienų jaunimo problemas. Viena garsiausių jo knygų „Mėlynųjų delfinų sala“ (išversta ir į lietuvių kalbą) pasakoja apie iš tiesų egzistavusią indėnų mergaitę Koraną, kuri tarsi Robinzonas Kruzas viena saloje praleido 18 metų. Be mergaitės fizinės ir dvasinės kaitos, ne mažiau svarbus šios knygos elementas yra atšiauri gamta. Taip pat į lietuvių kalbą išversta knyga „Penktoji dalis karaliui“, priskirtina istorinės literatūros žanrui. Tai itin kritikų vertinama apysaka apie XVI a. lobių ieškojimą Meksikoje.

Urio Orlevo parašytų knygų tematika labai įvairi, tačiau jos visos nutviekstos šviesos ir humaniškumo. Knygų herojai vaikai sugeba atsilaikyti sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis ir neprarasti meilės artimui. Populiariausia rašytojo knyga „Sala paukščių gatvėje“ pasakoja apie vienuolikmetį berniuką, patekusį į getą ir penkis mėnesius gyvenusį apleistame name Paukščių gatvėje. Iš viso šis autorius vaikams parašė apie 25 knygas.

Katherine Paterson savo kūrybinį kelią pradėjo rašydama istorines apysakas ir tik vėliau ėmė analizuoti šiuolaikinių paauglių gyvenimą. Jos kūrybos centre – vienišas, meilės trokštantis vaikas. Į lietuvių kalbą išverstos autorės knygos „Smarkuolė Gilė Hopkins“ ir „Tiltas į Terabitiją“.

Patricia Wrightson rašyti paskatino noras papasakoti savo sūnums apie Australijos dabartį, praeitį, gamtą. Ji bene vienintelė rašytoja, plačiai ir prasmingai vaikų literatūroje panaudojusi aborigenų folklorą, mitologiją. Ja pagrįsta ir viena reikšmingiausių trilogijų „Ledai pajudėjo“, „Tamsus spindintis vanduo“, „Paskui vėją“.

Gianis Rodaris, debiutavęs kaip eilėraščių vaikams autorius, pirmasis Italijoje pavartojęs nonsensą, įsitvirtino kaip literatūrinės pasakos kūrėjas. Jo kūryboje nemažai politinio, visuomeninio gyvenimo kritikos, ezopinės kalbos, kurią pastebi suaugę skaitytojai, o vaikai tiesiog mėgaujasi pasakų herojų nuotykiais. Pasaulinę šlovę jam pelnė knyga „Čipolino nuotykiai“. Ne mažiau garsios ir „Dželsominas melagių šalyje“, „Pasakos telefonu“. „Tortas danguje“ ir kt.

Bohumilui Riha populiarumą pelnė knygos mažesniems skaitytojams: „Gonziko kelionė į kaimą“, „Kapitonų kaita“, „Laukinis arkliukas Rinas“. Jose vaizduojami linksmi kaimo vaikų nuotykiai, realizmas pinasi su fantastika. Į lietuvių kalbą išversta knyga „Adomas ir Otilė“, skirta įvairaus amžiaus vaikams.

José Maria Sanchez-Silva savo kūryboje supina realybės ir fantastinius vaizdus, mokslinius faktus ir filosofinius apmąstymus. Kritikai vertina paprastą, aiškų, bet kartu ir poetinį pasakojimo būdą. Ypač išgarsėjo jo knyga „Marcelinas, duona ir vynas: tėvų ir sūnų istorija“, kurioje vaizduojamas devynmetis berniukas, užaugintas vienuolių. Ši knyga laikoma pasauline vaikų klasika, ji, anot kritikų, įveda vaikus į transcendentinę tikrovę. Autoriaus knygos išverstos į daugiau nei 25 kalbas.

Annie M.G. Schmidt išgarsėjo periodikoje skelbdama trumputes istorijas apie Jipą ir Jenikę. Lietuvių skaitytojui žinoma kaip knygos „Viplala“ ir jos tęsinio ,,Viplala grįžta“ autorė. Skaitytojus ji patraukia ne tik linksmais knygų veikėjų nuotykiais, fantazijos ir realybės susipynimu, bet ir neįprastų žodžių vartojimu. Pavyzdžiui, kukurinti vietoj žodžio burti.

Aidano Chamberso knygos skirtos paaugliams, kuriems patinka būti vedamiems į gilesnio gyvenimo pažinimo sritis. Itin garsus jo kūrinys „Pašok ant mano kapo“ laikomas viena gražiausių XX a. meilės istorijų, atskleidžiančia šio jausmo emocinius, fizinius, socialinius ir dvasinius aspektus.

Martinas Waddellis yra daugiau nei 150 knygų autorius. Jis 1969 m. debiutavo kaip vaiduoklių istorijų kūrėjas. Skaitant jo knygas galima pajusti autoriaus džiaugsmą kurti nuotykių, emocijų ir linksmybių pasaulį. Savo garsiojoje knygoje „Mažasis Drakula“ rašytojas pasakoja apie jauno vampyro šeimyninį gyvenimą.

Skaitydamas be galo skirtingų H.K. Anderseno premijos laureatų knygas, pastebi visas jas jungiantį bruožą. Ši literatūra skirta ne vien vaikams. Postmoderniame, nuolat kintančių vertybių amžiuje kūriniuose triumfuojantis gėris kiekvienam padeda atgauti pusiausvyrą.