Odensė - Anderseno miestas
Rugpjūčio pradžioje Odensėje vyko IV tarptautinė Hanso Christiano Anderseno konferencija, kurią organizavo Pietų Danijos universitete veikiantis H.Ch. Anderseno centras, vadovaujamas Johanno de Myliuso. Šiuo forumu buvo paminėtas rašytojo gimimo 200 metų jubiliejus ir 130 metų nuo jo mirties (Andersenas mirė 1875 m. rugpjūčio 4 d.). Pirmoji ir antroji Anderseno konferencijos vyko Odensėje 1991 ir 1996 metais.
Konferencijoje dalyvavo per pusšimtį tyrinėtojų bei vertėjų iš viso pasaulio. Pranešimus skaitė autoritetai (J. de Myliusas, Martinas Lotzas, Jamesas Masengale‘as) ir pradedantys andersenistai. H.Ch. Anderseno kūryba sieta su plačiu XIX a. literatūros, filosofijos ir meno idėjų kontekstu, analizuotas rašytojo santykis su literatūros kryptimis, pirmiausia su romantizmu ir modernizmu, aptartos vertimų į pasaulio kalbas bei leidybos problemos, nušviesta rašytojo kūrybos recepcija Europoje, Afrikoje bei Azijoje, gilintasi į jo biografiją ir asmenybę.
Į H.Ch. Anderseno konferenciją atvedė ne tik akademiniai interesai, bet ir meilė rašytojui, jo tėvynei, gimtajam miestui. Slovėnų vertėja Silvana Kos Odensėn atkeliavo su šeima – su vyru ir 3 mažamečiais vaikais. Rusų vertėjai Liudmilai Braudei, sulaukusiai garbaus amžiaus, H.Ch. Andersenas tarsi padėjo įveikti fizines negalias. Lenkų pedagogas Zbignievas Baranas, kalbėjęs apie Anderseno kūrybos sklaidą Lenkijoje, rašytoją lygino su vienu lenkų pastoriumi, kuriam vaikai rašo laiškus, ir neslėpė egzaltacijos, kuri apėmė jį keliaujant H.Ch. Anderseno takais...
Iš Didžiosios Britanijos į konferenciją atvyko... Hansas Christianas Andersenas. Niukaslyje gyvenantis danų skandinavistas propaguoja ne tik H.Ch. Anderseno kūrybą, bet ir Šiaurės bei Baltijos šalių vienybės idėją, nors tą misiją apsunkina prastas šiuolaikinių lietuvių įvaizdis.
Kad Odensė – H.Ch. Anderseno miestas, odensiečiai pabrėžia kaip įmanydami: didžiuliu muziejumi su puikia ekspozicija, parodančia rašytoją XIX a. kultūrinių ir politinių realijų kontekste, ir čia pat, rašytojo vaikystės gatvėje, įsikūrusiu restoranu „Bjaurusis ančiukas“, gausybe plakatų miesto centrinėse gatvėse su užrašais daugeliu pasaulio kalbų ir memorialinėmis lentomis prie namų, vienaip ar kitaip menančių H.Ch. Anderseną, paminklais jam bei jo herojams, koncertais ir akademiniais projektais.
Nors apie Anderseną prirašyta daug knygų tiek Danijoje, tiek už jos ribų, nors išnaršyti archyvai, kuriuose laikomi jo rankraščiai, paskutinis žodis nėra tartas. Net milžiniškoje J. de Myliuso monografijoje ne viskas pasakyta. Mokslininkų bei atradimų ištroškusių keliautojų, klajojančių H.Ch. Anderseno takais, laukia siurprizai, atradimo džiaugsmas.
H.Ch. Andersenas yra gyvenęs ne viename Danijos dvare. Glorupo dvaro rūmai bei alėjos, kurių ilgumą rašytojas palygino su dienomis, praleistomis vienuolyne, jam teikė kūrybinę palaimą. Čia jis parašė ne vieną pasaką, čia parašė kūrinių, kurie tik dabar iš dvaro archyvų iškyla į dienos šviesą ir tik nedideliam skaitytojų ratui. Glorupo šeimininkas, neslėpdamas susijaudinimo, konferencijos dalyviams parodė kelis neseniai rastus H.Ch. Anderseno eilėraščių rankraščius, datuotus 1839 ir 1853 metais (vienas jų vadinasi „Skandinavijos daina“). Eilėraščiai, parašyti prieš pusantro šimto metų, tebėra šio dvaro nuosavybė, kaip ir baldai, taurės, paveikslai. Danijos dvarai, duris atvėrę ir mums, danų tyrinėtojų nuomone, saugo dar ne vieną H.Ch. Anderseno paslaptį.
Už kelių kilometrų nuo Glorupo čiurlena legendinis Regisės šaltinis, prie kurio savo sūnų Hansą Christianą vaikystėje buvo atvedusi motina. Šaltinį vėliau rašytojas pavaizdavo romane „Tik smuikininkas!“: „Beveik per dvi mylias nuo Nyborgo tarp Erebeko ir Frerupo kaimų, kiek arčiau pastarojo, yra Šventos Regisės šaltinis, kuris, kaip pasakoja legenda, pavadintas labai pamaldžios moters, persekiotos blogų žmonių, vardu“.
Jelizaveta Isajeva (Maskva), vaikštinėdama Regisės apylinkių laukais, sakė, kad jaučiasi patekus tarsi į Lietuvą, o kolega iš Lietuvos prie Regisės šaltinio prisiminė Alinaukos šaltinį ties Užpaliais...
Bramstrupo dvare, menančiame danų muzikos klasiko Nielseno vaikystę, tiek jo, tiek H.Ch. Anderseno kūrybos dvasia atgijo ne ištaigingose rūmų salėse, o... angare, kuriame laikomi kombainai. Čia vyko koncertas, kuriame skambėjo H.Ch. Anderseno bei jo amžininkų dainos, atliekamos Orhuso karališkosios muzikos akademijos solistės Bodil Øland ir tos pačios akademijos pianistės Annes Øland.
Dainos H.Ch. Anderseno tekstais vainikavo ir konferenciją: Valdemaro pilyje, kuri dabar priklauso britų šeimai, tačiau saugo Danijos istorijos ir meno reliktus (čia eksponuojama danų dailininko Christiano Krogho kolekcija), paskutinį vakarą šias dainas dainavo visi konferencijos dalyviai, tarsi pabrėždami, kad juos draugėn sieja ne tik H.Ch. Anderseno kūryba, bet ir neišsemiami XIX a. danų kultūros lobiai.
Vertimų paradoksai
H.Ch. Andersenas yra viena paradoksaliausių figūrų pasaulinėje literatūroje. Jauniausių skaitytojų visame pasaulyje pamėgtas autorius Danijoje yra vos ne centrinė akademinio literatūros mokslo figūra, klasiko vardą pelniusi ne tik už pasakas, bet ir už romanus, eilėraščius, pjeses. Sunku įsivaizduoti kitą literatūros klasiką, kurio kūryba būtų tiek transformuota vertimais ir vertimų vertimais (trans-translations), kupiūruota, primityvinta pateikiant ją jauniesiems skaitytojams. Lietuvoje per pastaruosius penkiolika metų šiam danų klasikui, rašiusiam ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, bene daugiausia dėmesio skirta Baltoskandijos akademijoje rengiant parodas ir organizuojant konferencijas. Pernai pavasarį čia veikė paroda „H.Ch. Andersenas ir danų „Aukso amžius“.
Konferencijoje kalbėta apie rašytojo pasakų vertimus į pasaulio kalbas: prisiminti vertėjai Rumunijoje, Estijoje, Slovėnijoje, Turkijoje, Švedijoje. Analizuoti originalo ir vertimų tekstai. Viggo Hjørnageris Pedersenas aptarė H.Ch. Anderseno pasakų vertimus į anglų kalbą, slovėnė Silvana Kos parodė, kaip rašytojo religiniai motyvai buvo redukuojami socialistinėje Slovėnijoje. Apie savo vertimus į japonų kalbą pasakojęs Joiči Nagašima sulaukė kritikos, tačiau sužavėjo jo atsivežtų pasakų tomelių iliustracijos.
Trys pranešimai buvo skirti Baltijos šalių andersianai. Estai, latviai turi senas H.Ch. Anderseno kūrybos vertimų tradicijas. Pirmasis vertimas į latvių kalbą pasirodė 1859, į estų kalbą – 1866 metais. Estų pranešėja Mare Müürsepp didžiuodamasi aptarė septynių vertėjų plejadą, kurioje – pirmo ryškio žvaigždės. Nacionalinio atgimimo pradininkė Lidija Koidula, sukūrusi Estijos himno tekstą, buvo pirmoji H.Ch. Anderseno pasakų vertėja į estų kalbą. Pranešėja atsivežė Taline išleistą laikraštį, kuris supažindino su naujomis rašytojo pasakos „Šaunusis alavinis kareivėli“ iliustracijomis. Laikraščio „Baltoskandija“ numerį, skirtą šiam danų klasikui, dalino lietuviai.
Arūnas Bliūdžius lygino H.Ch. Anderseno kūrybos leidimų tendencijas Lietuvoje ir Latvijoje per pastaruosius penkiolika metų. Jos nesikeičia: latviai linkę danų klasiką versti iš originalo kalbos (Peteris Jankavas baigia versti visas pasakas), Lietuvoje dominuoja vertimai iš kitų kalbų, verčiama iš italų, rusų, lenkų, anglų (vertimai į šią kalbą konferencijoje buvo smarkiai sukritikuoti), pasirodo net iki šiol negirdėtų rašytojo kūrybos perdirbinių (vienas naujausių jo pasakų rinkinių palydimas prierašu: „Lietuviškas tekstas – Liudos Petkevičiūtės“). Skaitytojai tebemulkinami: jiems pateikiami kažkokie apytiksliai pasakų atpasakojimai, o ne vertimai, ir dviejų tikrų Anderseno kūrybos vertėjų – L. Remeikos ir J. Smilgos – vertimai paskęsta bulvarinės andersianos sraute.
H.Ch. Anderseno kontekstai
Danų klasiko kūryba suteikia impulsų komparatyvistinėms interpretacijoms. Kaip rusų literatūroje šio rašytojo tradiciją plėtojo J. Švarcas, atskleidė maskvietė J. Isajeva. Šių eilučių autorius Anderseno kūrybos sąsajas su baltų literatūromis nušvietė per undinės motyvą, parodydamas šio motyvo sklaidą K. Skalbės, Aspazijos, K. Puidos, Maironio, V. Palčinskaitės kūryboje. Būtent undinės yra nepažįstamos Pietų Afrikos genčių, gyvenančių kalnuose ir miškuose, folklorui. Pietų Afrikos tyrinėtojas Vincentas Mhlakaza originaliai pažvelgė į savo šalies santykį su H.Ch. Anderseno kūryba: prisiminė, kaip danų rašytojo pasakas vaikystėje sekė jo motina, iškėlė ne vieną paralelę afrikiečių pasakose (tarkim, didysis Klausas ir didysis Dimo) ir akcentavo bendražmogiškus jo kūrybos pagrindus.
Norvegų pranešėja Elisabeth Oxfeldt plačiau panagrinėjo „Undinėlės“, labiausiai Holivude pamėgtos Šiaurės šalių pasakos, adaptacijas JAV, Europos ir Australijos kine, kuris išreiškia ne tiek vaikų požiūrį, kiek modernios ar postmodernios ideologijos kanonus.
Daug dėmesio sulaukė pranešimai, kuriuose į H.Ch. Anderseną pažvelgta XIX ir kitų amžių filosofijos idėjų bei literatūrinių krypčių kontekste. Ne vienas tyrinėtojas rašytojo kūrybą apibūdina kaip tiltą tarp romantizmo ir modernizmo. Idėjomis jis – klasikas, bet forma – modernistas, – teigė amerikiečių literatūrologė Marianne Stecher-Hansen. Perėjimą nuo romantinių konvencijų prie modernistinės estetikos ji įžvelgė vadinamose eksperimentinėse pasakose „Rožė nuo Homero kapo“, „Naujojo amžiaus mūza“, „Nebylus albumas“ ir kitose, kurios tarsi išpranašavo „modernaus lūžio“ epochą, taip apibūdintą G. Brandeso. Mogensas Davidsenas H.Ch. Anderseno kūrybą su ankstyvuoju modernizmu siejo per „vaikiškumo“ sąvoką, implikuojančią primityvizmo ir naivizmo pradus. Aage Jørgensenas (Danija) danų klasiko kūrybą traktavo kaip tiltą tarp tradicijos ir modernybės, pasitelkdamas „Driades“, pasaką, kuri buvo skirta 1867 m. Paryžiaus parodai. „Driadę iš gamtiškojo būsto traukia į didelį miestą, bet ji turi už tai sumokėti savo gyvenimu. Čia urbanistinis pradas asocijuojasi su antgamtiškumu, nerimu, šaknų praradimu, su moraline degradacija, prasmės praradimu ir galop su Dievo praradimu“, – teigė pranešėjas.
Vera Gančeva (Bulgarija) H.Ch. Anderseno kūrybos universalumą ryškino europinės filosofijos, pirmiausia misticizmo fone. „Būdamas kosmopolitiškas prigimtimi, kosmologiškas pašaukimu H.Ch. Andersenas negatyvius gyvenimo aspektus transformuoja į pozityvią energiją ir pasiekia terapinį efektą psichosintezei būdingu būdu. Jo kūryba siejasi su Europos misticizmo tradicijomis, su hermeneutine – magine pasaulėžiūra, yra persmelkta romantinių vizijų“. V. Gančevos nuomone, rašytojas dvasiškai sujungia šimtmečius, nes jo pasaulėvaizdis artimas neoplatonizmo, Swedenborgo, Kierkegaardo, Ørstedo filosofijai. Tyrinėtoja pabrėžė Ørstedo knygos „Dvasia gamtoje“ įtaką H.Ch. Anderseno kūrybai, analizuodama pasaką „Varpas“.
Ejnaras Askgaardas (Danija), remdamasis pasaka „Sniego karalienė“, parodė rašytojo meninių modelių universalumą, jo orientavimąsi į globalinius žmonijos procesus.
Ar H.Ch. Andersenas rašė vaikams? Šis klausimas iškyla ne pirmą kartą. Tomas Lundskaeras-Nielsenas (Didžioji Britanija), analizuodamas pasakotojo funkcijas H.Ch. Anderseno pasakose, parodė, kad rašytojas orientavosi ir į suaugusius, ir į vaikus. Jo pasakos, – tvirtino pranešėjas, – niekada nebuvo skirtos tik vaikams. Pasakotojo akivaizdumas, šnekamosios kalbos stilius ir dviguba auditorija buvo tos poetikos priemonės, kurios jo pasakoms suteikė „nekaltumo“ atspalvį.
Konferencijoje kalbėta ir apie vaiko paveikslą H.Ch. Anderseno kūryboje. J. de Myliusas, analizuodamas vaiko ir mirties temą, akcentavo tragiškus rašytojo kūrybos momentus, jo realistinį stilių. Asta Ivanauskaitė-Gustaitienė (VDU) gvildeno tėvo ir vaiko santykių problemą H.Ch. Anderseno prozos rinkinyje „Paveikslų knyga be paveikslėlių“, iškeldama žmogaus ir dieviškosios tvarkos susikirtimo momentus – jos aspektas sulaukė teigiamo kolegų vertinimo.
Odensietis Larsas Bo Jensenas, tyrinėjantis europinę kelionių literatūrą, kalbėjo apie vaiko motyvą H.Ch. Anderseno kelionių knygose, o šveicaras Hansas Kuhnas analizavo eilėraščius, kuriuose vaizduojami vaikai; jis pažymėjo, kad kai kurie iš tų eilėraščių šiandien yra žinomi kaip dainos.
Nagrinėjant H.Ch. Anderseno asmenybę pasitelktas psichoanalitinis metodas. Psichiatro M. Lotzo pranešimas apie rašytojo seksualinius potraukius, paremtas gausia dokumentine medžiaga, sulaukė skeptiškų vertinimų ir atrodė kaip vakarykščio pasaulio aidas.
Pasibaigus konferencijai H.Ch. Anderseno centras ėmėsi iniciatyvos, kad tyrinėtojai, išsibarstę įvairiuose pasaulio kampeliuose, palaikytų ryšį, toliau gilintųsi į danų rašytojo kūrybą, keistųsi informacija. Šios iniciatyvos rezultatas – H.Ch. Anderseno draugija, kurios veiklą ėmėsi koordinuoti energija trykštantis L.B. Jensenas.
Dienos, praleistos Odensėje, tapo konferencijos dalyviams ne tik Anderseno, bet ir danų kultūros studijomis. Mes, lietuviai, dėkojame Danijos institucijoms: H.Ch. Anderseno centrui ir jo vadovui J. de Myliusui bei Danijos Karalystės ambasadorei Lietuvoje Evai Janson, parėmusiems mūsų kelionę į Odensę ir dalyvavimą konferencijoje.
