Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Hansas Christianas Andersenas bijojo vaikų

2005-09-06
„Gyveno kartą didis pasakininkas Hansas Christianas Andersenas“, - taip paprastai mes pradedame sekti vaikams pasakas. O jie nesusimąsto: kaip gyveno, kur... Gyveno kartą, ir viskas! Tik suaugusieji supranta, kad dideliais pasakininkais iš karto netampama, o ir jų gyvenimas visai nepanašus į pasaką.


„Noriu tapti žymus“

Vargu ar 1805 metais balandžio 2-ąją nedidelis Danijos miestelis, įsikūręs Fiūno saloje, Odensė jautė, kad tą dieną ten gimė žmogus, kuris išgarsins ne tik pačią Odensę, o ir visą Daniją… Mažasis Hansas Christianas Andersenas atėjo į pasaulį vargingoje šeimoje.

Tačiau tėvas batsiuvys ir motina skalbėja manė, kad jų sūnui nepaprastai pasisekė. Motina net kalbėjo: „Koks jis laimingas! Gyvena kaip tikras grafo sūnelis!“ Kurgi ne – ją pačią tėvai vaikystėje varydavo į gatvę elgetauti, o Hansas Christianas turėjo stropiai lankyti mokyklą.

Beje, patį berniuką šis užsiėmimas ne itin žavėjo, pamokas jis mokėsi kartkartėmis, ir tai tik pakeliui į mokyklą. Mokėsi blogai, už tai buvo reguliariai baudžiamas mokytojų — mušamas lazda per pirštus.

Vaikinukui daug geriau sekėsi kurti visokias įdomias istorijas. Kaimynų berniūkščiai tyčiodavosi iš Hanso fantazijų, todėl vieninteliu klausytoju tapo katinas Karlas. Katinas turėjo tik vieną trūkumą – skaitant jis dažnai užsnūsdavo.

Mažasis Odensės gyventojas svajojo apie teatrą ir net dalyvavo spektaklių pastatymuose. Bet argi Fiūno sala - svajonių riba? Būtent apie tai keturiolikmetis Andersenas pasakė savo motinai, kuri veltui jį bandė atkalbėti nuo kelionės į Kopenhagą. Kai ji pagaliau paprastai paklausė: „Kodėl?“ – sūnus taip pat paprastai atsakė: „Noriu tapti žymus!“

O galbūt jam norėjosi tikėti senos būrėjos pranašystėmis, kuri vaikinukui pažadėjo, kad jis išgarsės visame pasaulyje, ir gimtasis miestas jo garbei surengs iliuminaciją?


Nemylimas miestas

„...Ėjo kareivis keliu: ‚Viens-du! Viens-du!‘ Kuprinė ant nugaros, kardas prie šono“. Būsimasis rašytojas tarsi pasakos „Skiltuvas“ herojus išsirengė užkariauti sostinę. Tik vietoj kardo jis turėjo ryšulėlį, kurį įdėjo kelionei mama.

Andersenas taip ir nepateko į sceną. „Labai jau negražus!“ — sakė jam tiesiai į akis. Hansas Cristianas ir iš tiesų nespindėjo grožiu: mažytės akys, milžiniška nosis, aukštas, liesas, ilgomis rankomis su dideliais pirštais... Vėliau, jau tapęs garsus, Andersenas išmoko atsakyti į išpuolius dėl išvaizdos. Kartą vienas Kopenhagos šmaikštuolis, pamatęs ant rašytojo galvos seną, panešiotą skrybėlę, sušuko: „Ką, ar šis apgailėtinas daiktas ant jūsų galvos vadinasi skrybėle?!“ Andersenas bemat atšovė: „Ar šis apgailėtinas daiktas po jūsų skrybėle vadinasi galva?“

Supratęs, kad aktoriumi netaps, Andersenas prisiminė savo vaikystės bandymus rašyti. Jis pradėjo kurti pjeses. Ir toks ponas Kollinas, kuris vadovavo Karališkajam teatrui, jose pastebėjo „daug aukso kruopelių“.

Šis žmogus labai padėjo būsimajam pasakininkui: jo dėka Andersenas nemokamai mokėsi lotynų mokykloje ir net gavo stipendiją! O Kollino šeima daugelį metų Hansui buvo kaip tikri namai.

Ir vis dėlto studentui, turinčiam paprastą liaudišką pavardę, pasibaigiančią „sen“, gyventi buvo nelengva. Pajuoka, užgauliojimai ir patyčios... Net tapęs žymus, Andersenas taip ir nepamilo Kopenhagos, kur visi į jį žiūrėjo kaip į išsišokėlį, kuris toks nepanašus į išpuikusius ir sėkmingus gyventojus...

Kartą rašytojas vaikščiojo Kopenhagos gatve, Senojo uosto rajone. Kai jis ėjo pro vieną atvirą langą, moteris, sėdėjusi kambaryje, tarė savo sūnui:

— Štai eina ponas Andersenas. Kai dainuoju jo lopšinę, tu taip gerai užmiegi.

Berniukas pažvelgė į aukštą ir liesą žmogų juodu kostiumu, kažkuo primenantį užsienietį, paėmė savo vienintelį kareivėlį, išbėgo į gatvę, įbruko jį nepažįstamajam ir nubėgo... Andersenas įkišo dovaną į švarko kilpą šalia rožės.


Pasakininko rožės

Rožę kilpoje jis nešiojo jau daugelį metų. Ją padovanojo mergaitė, vardu Sara, su kuria jie kartu mokėsi mokykloje. Mergaitė jo gailėjo – nestropų Anderseną dažnai baudė mokytojai. Jis tada sakė, kad kai užaugs, taps labai labai žymus ir ves Sarą. Ji nusijuokė jam į veidą ir pabėgo. Bet rašytojas visą gyvenimą išsaugojo atminimą tos, kuri pirmoji padovanojo jam savo dėmesį.

Būdamas dvidešimties, Andersenas pirmą kartą iš tikrųjų įsimylėjo. Mylimoji – jo universiteto laikų draugo sesuo, jai – tik septyniolika metų. Bet Riborg Voit privertė vaikiną susimąstyti apie šeimyninį gyvenimą ir apie vaikus. Tačiau įsikišo mylimosios brolis ir įsimylėjusiam Hansui Christianui gana aštriai pranešė, kad Riborg jau susižadėjusi su vaistininko sūnumi, taigi apie jų tolesnius santykius negalį būti ir kalbos. Netrukus prieš mirtį Andersenas dienoraštyje parašė: „Štai jau prabėgo dešimtys metų, kai gyvenu tarsi sapne, ir pas mane ateina mylimoji Riborg... Taip kaip su ja, su niekuo daugiau nebus“. Jis iki gyvenimo pabaigos taip ir nesužinojo, kad Riborg taip ir neištekėjo...

1843 metų rugsėjo 20-ąją Andersenas tvirta ranka dienoraštyje užrašė: „Aš myliu!“ Šie žodžiai buvo skirti garsiai švedų dainininkei Enni Lind. Labai populiari ir talentinga, ji, kuri buvo praminta „švedų lakštingala“, pavergė pasakininko širdį. Bet įgimtas drovumas trukdė prisipažinti jai meilę. Andersenas parašė laišką ir atskleidė savo jausmus. Tą laišką įteikė mylimajai prieš išplaukiant garlaiviui, kuriuo ji vyko į gastroles. Po pusmečio dainininkė grįžo, bet nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad perskaitė laišką.

Rašytojas atkakliai laukė, kad Enni pakviestų jį švęsti Kalėdų. Visą savaitę Andersenas, išgirdęs skambutį, bėgo žiūrėti, ar neatėjo jos pasiuntinys, o kai už durų pasirodydavo kas nors kitas, nusivylęs burbėdavo: „Kad jūs prasmegtumėte! Jūs užimate įėjimą į mano namą, o gal jo prireiks daug svarbesniems dalykams!“ Kvietimo jis taip ir nesulaukė. Po kelių mėnesių Andersenas pagaliau pasiryžo paklausti Enni, kokia jos „užmaršumo“ priežastis. Ji nerūpestingai atsakė: „Aš pamaniau, kad jums su manimi būtų nuobodu. Juk aš nieko nenutuokiu apie literatūrą...“

Kartą jis paklausė:

— Jūs turbūt nekenčiate manęs?

— Norint nekęsti, iš pradžių reikia pamilti...

Tada Andersenas suprato, kad vilties nėra. Bet juk galima jai kurti pasakas... Pačios lyriškiausios istorijos skirtos būtent Enni Lind: „Undinėlė“, „Sniego karalienė“, „Lakštingala“...

„Už savo pasakas aš sumokėjau pernelyg didelę kainą. Dėl jų atsisakiau šeimyninės laimės ir praleidau tą laiką, kai vaizduotė turėjo užleisti vietą tikrovei...“ – parašė Andersenas savo dienoraštyje.


„Gyventi – reiškia keliauti“

Savo pirmąjį honorarą Andersenas išleido kelionei po Europą. Nors visur pasakininką priimdavo su džiaugsmu, jis kartais būdavo ir nemalonus svečias. Andersenas reikalaudavo pernelyg didelio dėmesio sau. Pasitaikydavo, kad įėjusi su arbatos puodeliu kambarinė pertraukdavo naujos pasakos skaitymą. Tada rašytojas užversdavo knygą ir įširdęs išbėgdavo iš kambario.

Vieną rytą Charlesas Dickensas ir jo žmona aptiko Anderseną, kuris tuo metu pas juos svečiavosi, apsipylusį ašaromis su laikraščiu rankoje. Pasirodo, ten buvo išspausdintas neigiamas atsiliepimas apie vieną jo kūrinį. Kai Andersenas išvyko, Dickensas svečių kambaryje prie veidrodžio priklijavo kortelę su užrašu: „Šiame kambaryje Hansas Christianas Andersenas miegojo penkias savaites, kurios šeimai tapo AMŽINYBE“.

...Rašytojas lankėsi ir Sirijoje, ir Egipte, ir Mažojoje Azijoje. Už Danijos ribų jo populiarumas pasiekė nematytų aukštumų, tarsi kompensuodamas nesėkmes tėvynėje, kur jį, kaip ir anksčiau, laikė išsišokėliu prasčioku.

Apie jo populiarumą sklido legendos. Kalbama, kartą, keliaudamas po Šveicariją, Andersenas, būdamas amžinai išsiblaškęs, viešbutyje paliko lazdelę, kurią labai brangino. Susikrimtęs jis paprašė perduoti pažįstamam, kuris gyveno tame pačiame viešbutyje, kad tas išvažiuodamas būtinai paimtų lazdelę. Rašytojas labai nustebo, kai, pasiekęs Londoną, išgirdo nepažįstamą balsą: „Lazdelė ponui Andersenui!“ Atrodė, kad ji sekė rašytoją visą kelią. Nors tais laikais apie televiziją dar apskritai nebuvo girdėti, Anderseną visi pažinojo iš veido ir perdavė lazdelę ta kryptimi, kuria jis išvažiavo.

Aplankęs daugelį užsienio šalių, rašytojas niekaip negalėjo pasiekti gimtosios Odensės. Visą gyvenimą jis pragyveno viešbučiuose ir mebliuotuose kambariuose. Kai 1866 metais jam teko pirkti nuosavus baldus, jis pasijuto nekaip: prakeikti daiktai pririšo jį prie nuolatinės gyvenamosios vietos!

...Būrėjos pranašystės, beje, išsipildė – grįžęs į Odensę jau pagyvenęs žmogus, rašytojas su nuostaba sužinojo, kad iliuminacija, anksčiau nematyta šiame mieste, - jo garbei...


Atminimo akmuo

Viena iš centrinių Kopenhagos gatvių – Anderseno bulvaras. Jame ir stovi paminklas pasakininkui. Dar būdamas gyvas, jis pats patvirtino šį projektą. Kartą Andersenui, jau labai ligotam žmogui, skulptorius Ogiustas Sabё atnešė parodyti paminklo eskizą, kuris vaizdavo rašytoją, apsuptą vaikų, klausančių pasakų. Andersenas buvos sutrikęs:

— Jūs norite, kad aš skaityčiau savo pasakas apsuptas vaikų, kurie kabinasi man ant pečių ir lipa ant kelių? Aš ir žodžio nepasakysiu tokioje atmosferoje!

Jis ir iš tikrųjų prisibijojo vaikų. Kartą, svečiuodamasis pas Heinę ir jo puikią žmoną paryžietę, kurių namuose bėgiojo būrys vaikučių, pasakininkas ėmė išsigandęs dairytis. Heinė tai pastebėjo ir pajuokavo:: „Nesijaudinkite, tai ne mūsų vaikai, mes nusamdėme juos iš kaimynų, norėdami jus pagąsdinti“.

Skulptorius paklausė Anderseno ir pavaizdavo rašytoją, sėdintį susimąsčiusį, su knyga rankose.


Pagal užsienio spaudą parengė M. B.
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą