Rašyk
Eilės (71928)
Fantastika (2156)
Esė (1687)
Proza (10306)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Dainius Gintalas. Mano kūnai – kančios simboliai

2007-12-05
Prieš mėnesį pasirodė leidyklos „Kitos knygos“ išleista antroji poeto ir vertėjo Dainiaus Gintalo poezijos knyga „Boa“. Kaip knygos nugarėlėje rašo poetas Žilvinas Andriušis, „poeto dvasia visada yra viliojama anapusybės vizijų ir uždraustų geismų. Bet kuris, einantis tokiu vingiuotu pusiau sapno keliu, neišvengiamai susikauna su savimi. Ir kuo ši kova stipresnė, tuo įdomesnė poezija. Kaip ir šioje knygoje, kurioje poetinis geidulių detektyvas susilieja su vienos beprotystės istorija“.

„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome interviu su poetu Dainiumi Gintalu apie kraštutinius kūno potyrius poezijoje, šiandienes baimes ir agresijas bei lietuvių lyrikos mirtį.

Nuo pirmosios Tavo eilėraščių knygos pasirodymo praėjo lygiai dešimt metų – dabar štai ir antroji knyga. Per šį laikotarpį lyg ir nebuvai pernelyg nutolęs nuo literatūros. Ar tai galima pavadinti tam tikru sugrįžimu?

Manau, taip. Nors nebuvau išėjęs, bet grįžau. Paradoksalu, bet taip jau yra. Na, o pirmąją knygą nuo antrosios skiria ne tik didelis laiko tarpas, bet ir smarkiai pakitusi stilistika, tematika, energetinis užtaisas. Nors jos sudaro savotišką diptiką: pirmoji vadinasi „Angis“, antroji – „Boa“ (tai yra smauglys), tačiau tai visiškai skirtingos knygos. Pirmosios poetinis pasaulis pakibęs ant lietuviškos poezijos banginių – A. Nykos – Niliūno, H. Radausko ir M. Martinaičio, ir kupinas, anot pirmosios knygos pristatyme dalyvavusio A. Baltakio, „šviesaus gaivalo“, o antroji daugiausia inspiracijų patyrė iš užsienio autorių, tokių kaip Henri Michaux, Gottfriedas Bennas ar Williamas Burroughsas. O kalbant apie gaivalą, antrojoje knygoje jis nebe šviesus, greičiau – tamsus, agresyvus, gyvuliškas ir maniakiškas.

Kita problema – poetinio veido formavimasis. Kokius penkerius metus po pirmosios knygos skendėjau savotiškoje migloje, joje murkdėsi ir mano poetinis veidas, jis buvo neaiškus – tiek man pačiam, tiek, žinoma, kitiems. Reikėjo tam tikrų gairių, ir jos pamažu ėmė rastis. Mane vis daugiau ėmė traukti pakitusios sąmonės būsenos, psichinė ir fizinė patologija, grobuoniško malonumo principai, visa, kas gyvuoja sociumo paribiuose, o gal tiksliau tariant, jo tamsiuose giluminiuose kloduose, mūsų kolektyvinėj pasąmonėj, po kurios labirintus klaidžioja vieniši ir nirštantys minotaurai. 

Viena vertus, pajutau, kad knyga kaip erkė pritvinko pakankamai kraujo ir atėjo laikas ją nuplėšti nuo rankraščio odos ir ištaškyti tam tikru tiražu. Kita vertus, pastaruoju metu mano sąmonėj formavosi siekiamybė antrąją knygą išleisti būtent po dešimties metų, kuriuose taip pat bus įsispaudęs man jaukus skaičius – septyni. Tiesiog žaidžiau skaičių magija, taip lyg vaizdavausi, kad tokia skaičių apibrėžtis, dekados ir septyneto simbolika mano išsibarsčiusiai asmenybei suteiks subtilaus pasitenkinimo ir daugiau harmonijos.

2003 metais buvai turbūt pirmojo teminio „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojas, pakvietęs poetus sunešti baimių ir agresijų kupinus tekstus. Ar tokiu būdu mėginai akcentuoti pasikeitusią pačios poezijos kalbą, poeto santykį su žodžiu ir tai, ką jis sako? O gal ta kalba visai nesikeitė, tiesiog psichinė tikrovė – paprastai drastiška, žiauri, naikinanti – paėmė viršų?

Kai man pasiūlė sudaryti „Poezijos pavasario“ almanachą, pirmiausia mąsčiau asociatyviai: kas yra pavasaris? Ar tik atgimimas, šviesa ir švelnūs žiedai, kurių aromatas įsūpuoja meilei ir džiaugsmui? Ar taip pat lyg tirpstantis sniegas pažliugęs psichinis stabilumas, kaitos ir nesvarumo būsenų bei depresijos proveržis? Kita vertus, man buvo nusibodę beveik kasmet tokie patys nudailinti „Poezijos pavasario“ viršeliai su gėlytėm ir paukštukais, neva propaguojantys beatodairišką gyvenimo šviesą ir džiaugsmą, o man į visa tai norėjosi pažiūrėti visiškai iš kitos – neurozių – pusės. Braukdamas per šią tradiciją kartu ketinau parodyti, kad lietuvių lyrikai atėjo galas.

Almanachas tapo teminis, nes man norėjosi nurodyti aiškius šio almanacho orientyrus. Pagal kokius kriterijus konstruojama poetinių tekstų seka, anksčiau dažniausiai būdavo visiškai neaišku. Dabar tuo tapo baimės ir agresijos – viena su kita glaudžiai susijusių būsenų – apraiškos poetiniame tekste. Netgi ieškojau apie literatūrą rašančio profesionalaus psichoanalitiko, kuris galėtų panašiai kaip C. G. Jungas parašyti apie šiuolaikinėje lietuvių poezijoje tarpstančius simbolius ir jų reikšmes, bet tuo metu tokio žmogaus neradau.

Na, o jei psichine tikrove vadinsime išorinio pasaulio atspindį poeto psichikoje, žinoma, kad pati kalba neišvengiamai kito ir kinta, kaip kad kinta realijos, nes poetas juk nėra autistas. Kažkada buvo aiškūs svertai – religija, mitologija, agrarinės ir šeimos tradicijos, taip pat aiškiai apibrėžiama sovietinė ideologija. Vieni vyresniosios kartos poetai prie jų taikstėsi, kiti – laužė. Dabar šie svertai, galima sakyti, nebegalioja. Jų riboženkliai išsitrynė. Mūsų posovietines sąmones užplūdo ištisa lavina informacijos. Dėl to šiuolaikinis poetinis pasaulis tampa labiau išskaidytas, fragmentiškas, jame daug nesaugumo jausmo. Neurotinis kalbėjimo būdas tampa savotišku užkalbėjimu, norint apsisaugoti nuo tokio paties neurotiško ir agresyvaus pasaulio. Kalbos kaita, žinoma, priklauso nuo kultūrinės – literatūrinės raidos dėsnių, bet taip pat ji neatsiejama ir nuo socialinės tikrovės. Panašu, kad baimė ir agresija kol kas vis smarkiau smelkiasi į mūsų visuomenės centrinę arteriją. O tai, gal ir netiesiogiai, atsispindi šiuolaikinėje poezijoje. Ypač jaunųjų kūryboje. 

Ką reiškia Tavo naujausios eilėraščių knygos pavadinimas „Boa“?

Viename iš knygos atvartų esu parašęs: „Boa (lot. boa constrictor) – atkakliai savo grobio tykanti, auką apsivejanti ir uždusinanti stambi nenuodinga gyvatė, kitaip – paprastasis smauglys. Boa taip pat – smauglį primenanti moteriška šerpė iš stručio plunksnų – šokėjų, prostitučių ir kitų viliojimo profesionalių gundymo priemonė, pasąmoninis bandymas kitą paveržti sau. Smaugimas – ne tik psichopatinė, bet ir universali kategorija; tai tamsioji karma su užmesta ant mūsų kaklo, atsipalaiduojančia ir vėl užsiveržiančia, kilpa; lemtis su košmariškais psichinės priklausomybės ženklais; įtampos suveržta erdvė, kurioje vienas kitu mintame ir dūstame vienas nuo kito...“ Knygos pavadinimas nusako egzistencinį smaugimą, kur dirgli žmogaus sąmonė pakliūna į jo psichiką lemiančių aplinkybių, laiko ir erdvės gniaužtus ir nekaip negali iš jų išsivaduoti. Tai gali būti susiję tiek su ekonominio konkurencingumo agresija ir situacijomis, į kurias yra įstumiamas žmogus, tiek su psichinėmis ligomis, seksualinio ar kitokio pobūdžio neurozėmis, nerandančiomis latakų, kuriais nutekėtų įtampa. Arba tie latakai turi labai aštrias briaunas ir tampa savotiškais ginklais, žudymo instrumentais. Kažkaip simboliškai pastaruoju metu gatves užplūdo automobiliai su registracijos numeriais, kuriuose puikuojasi būtent šios trys raidės – boa. Man tai pasirodė kaip liudijimas to, kas vyksta mūsų keliuose.

Dar viena maža detalė: visos raidės grafiškai yra atviros, jos turi angas, savotiškus tunelius, pro kuriuos būtų galima įlįsti ir patekti į kitą, poetinių pojūčių erdvę. Panašu, kad tas tunelis jungia gyvybės ir mirties zonas, tarp kurių ir laviruoja knygos pasaulis. 

„Forma kiekvieną akimirką priklauso nuo sielos būsenos“ – taip savo esė „Poetas“ yra rašęs R. W. Emersonas. Tavo knygoje nerasi tradicinių eilėraščių formų, o laisvą struktūrą čia keičia poezijai gan neįprastas aforizmų, pabirų minčių lyg iš užrašų knygelės bei iracionalių dialogų skyrius, o knygos pabaigoje – lyg ir poetinės prozos, pasakojimo pavyzdžiai. Ar tai negalėjimas išsitekti viename žanre, tai yra nuolatos kintančios dvasios padariniai?

Na, mano knygoje daugelis verlibrų, galima sakyti, gana tradiciniai, netgi galima atrasti porą eilėraščių su klasikinio rimavimo pavyzdžiais, nors tie tekstai kalba apie visiškai nenorminio malonumo principus, pvz., kanibalizmą ar pedofiliją. Tokiu būdu atsiranda keistos struktūrinio akademizmo ir jokios struktūros neturinčio gaivalo, taip pat dailios taiklios formos, tokios kaip silabotonika ir tikslus moteriškas rimas, ir grėsmingo atgrasaus turinio kombinacijos. Taip lyg ir bandau pažadinti poetines chimeras, iš literatūrinių audinių sukurti nevienalytės prigimties padarus, hibridus.

Bet šiaip ar taip knygoje netradicine architektonika grįstų tekstų nemažai. Be abejo, R. W. Emersonas nėra neteisus. Iš tiesų, būtent būsena ar pirminio vaizdinio sukeltas impulsas pasirenka formą, bet manau, kad tai įvyktų, toji forma jau turi glūdėti sąmonėje. Ji atplaukia iš kultūrinės patirties, iš santykio su kitų tekstais, su kitų meno rūšių formomis, netgi su filosofija. Taip ji tampa išankstine sąmonės projekcija ir siekiamybe surasti nerimstančiam gaivalui vis kitaip skambantį indą. Taip mano knygoje radosi dzenbudistinio kongano, tai yra iracionalaus pobūdžio pokalbio principu parašyti tekstukai, įdėti skyriuje „Snūduro gyslos“. Beje, kalbant apie šį skyrių, galiu pridurti, kad mane buvo sužavėjusios tiek H. Michaux, tiek poeto Žilvino Andriušio onirinės frazės. Pastarasis jas konstruoja pasitelkęs sapną, tai yra susapnuoja frazę, tuojau pat atsibunda ir ją užrašo. Fantastika! Supratau, kad bandymas eiti šiuo sudėtingu keliu bus grynas mėgdžiojimas, tad nutariau su savo pasąmone pažaisti kiek kitokiu ir paprastesniu būdu, kurį pavadinau snūduru. Tiesiog prieš miegą atsiguldavau ant pilvo ir nugrimzdęs į tarpinę budrumo ir miego būseną laukdavau, kokią frazę tarsi kokia futbolininkė man atspirs pasąmonė. Kartais tiesiog imdavau ir užmigdavau, o kartais iš pasąmonės iššokdavo kelios įdomesnės frazės, kurias tuojau pat užrašydavau. Taip gimė ištisas knygos skyrius. Taigi, šiuo atveju formą padiktavo konkretus rašymo metodas.

Šiandien visuomenėje ypač gyvas gražaus, standartiškai „teisingo“ kūno kultas. Tavo poezijoje taip pat ypač akcentuojamas kūniškumas, tačiau ši kūno poezija, neretai kraštutiniai fiziologiniai potyriai atspindi ne kūno pakylėtumą, o jo „nusibaigimo formas“. Kodėl?

Kaip pats sakei, standartiškai „teisingo“ kūno pilni visi žurnalai. Kita beveik visiems akivaizdi tiesa, kad būtent toks beatodairiškas idealių kūnų afišavimas daugeliui – tiek vyrų, tiek moterų – tampa neurozių priežastimi. Bet šias neurozes būtų galima pavadinti miesčioniškomis. Tereikia gerokai pūstelėti, kad nuo veido nubyrėtų pudros dulkės, ir su jomis išsisklaidys ir tos pačios neurozės. Mane labiau domina tokios psichinės traumos, kurios nepataisomai ar siaubingai iškreipia sąmonę ir žmogų paverčia mašina, pabaisa, iškrypėliu, psichopatu, kurio paties pasaulis užprogramuojamas žvėriškai kančiai, išsiveržiančiai nevalingais agresijos protrūkiais. Kita vertus, tokie savo geidulių kalėjime įkalinti maniakai man kartu yra simbolinės figūros, įkūnijančios priešpriešą prisitaikėliškam padorumui ir sintetiniam etiketui. Beje, nereikia pamiršti, kad dažniausiai pats sociumo branduolys – šeima, tiksliau, šeima su agresijos užmačiomis – ir sukuria monstrus. Tada pastarieji atlieka dvigubą – aukos ir budelio – vaidmenį. Kitas dalykas, paties kūno pojūčiai neatsiejami nuo pakitusių sąmonės būsenų, į kurias patenka tiek psichinis ligonis, tiek narkomanas, tiek šamanas. Pastarasis be savo sapne-transe išgyvenamo kūno išdarinėjimo siaubo negali inicijuotis į šamanų kastą. Mano kūnai – tai dažnai kritinių dvasinių būsenų, beprotiško apsėdimo arba, paprasčiausiai sakant, kančios simboliai. Tokią kančią, bet taip pat prigimtinį originalumą ir atsvarą standartams išreiškia ir biologiniai iškrypėliai, kuriuos knygoje įvardijau kaip nevilties legioną. Viena vertus, visi tie kūnai be proto gyvastingi ir savaip erotiški, bet jų gyvastis reiškiasi per kančią nešančius geidulius ir pojūčius, per nervinius ir organinius procesus, kuriuose užkoduota išnykimo palaimos ir mirties nostalgija. Kažkas panašaus, ką teigia Georges‘as Bataille‘us savo paradoksaliojoje filosofijoje apie neatsiejamą seksualumo ir mirties ryšį.

Poetinio pasaulio dalimi šiandien ypač akivaizdžiai tampa chtoniškasis pradas, todėl poetams ar literatūrai apskritai priekaištaujama dėl visiškos desakralizacijos, žodžio nuvertėjimo ir prasmės nebuvimo. Ar šiandien dar yra galimybės kalbėti apie kažkokį sacrum?

Šiuolaikinė biologija ir genų inžinerijos atradimai rodo, pats žmogaus organizmas slepia begales paslapčių, kurias pamažu galima įminti genetinių tyrinėjimų būdu. Kartu tai tampa nuoroda, kad mūsų organizmas – ištisa visata. Kitas būdas praplėsti savo kūną ir jo pojūčius – tai virtualioji kompiuterijos erdvė. Genomas tampa sielos metafora, o virtualusis pasaulis imituoja sapną. Taip visas troškimų ir fantazijų pasaulis vis daugiau orientuojamas į žmogaus sąmonės ir kūno išplėtimo galimybes. Manau, kad tai pamažu tampa psichoanalizės ir maldos pakaitalu, savotišku naujųjų technologijų sacrum.

Šiuolaikinė vakarietiška kultūra tapo tokiu didžiuliu informacijos sandėliu, kad paprastai išparceliuoti prasmes ir vienareikšmiškai paaiškinti pasaulį tampa nebeįmanoma. Smarkiai susilpnėjusį tradicijų stuburą keičia fragmentuotos sąmonės mozaika. Tokiai sąmonei vis sudėtingiau atrasti bendrus savitarpio supratimo atitikmenis su kita fragmentuota sąmone. Pačia stipriausia tokio atitikmens apraiška tampa seksualinio akto palaima – tai prigimtinis atitikmuo, kada vyriškoji lytis susilieja su moteriškąja ir pagimdo ekstazę. Kita vertus, ar toje ekstazėje nėra transcendencijos proveržio? Manau, pakankamai. Kartais man atrodo, kad kūniškais impulsais alsuojantys literatūriniai tekstai turi daugiau gelmės bei stipriau liudija sacrum, kad ir kaip jis apsireikštų, nei atviri ir neretai banalūs pezėjimai apie maldą ir Dievą. Paradoksalu, bet paradoksai maitina šiuolaikinę literatūrą. Taip kad jokiomis erezijomis pastarosios kaltinti tikrai nereikėtų. Ji įdomi ir liudija didelį sąmonės virsmą.

Dar vienas dalykas, apie kurį jau prieš porą šimtų metų yra labai taikliai pasakęs Novalis: naivu tikėtis, kad žodžiai rašomi juos siejant su daiktais. Iš tiesų, vienintelis kalbos rūpestis yra pati kalba, ji pati ir kuria turtingą bei nuostabią paslaptį. Taip kad manau, jog kalba poetui tampa pačia saldžiausia meiluže. Ir ne tiek svarbu, kokius – žemiškuosius ar antgamtinius – blyksnius jis sugauna nerimastingose jos vilionėse. Jis tiesiog bando į ją įsiskverbti.

Esi ne tik poetas, bet ir vertėjas, vertęs tokių poetų kaip Marco Fontanos, Jean – Michel Maulpoix, Henri Michaux, Blaise Cendrars eiles. Ką Tau duoda vertimai? Ar tarp poezijos rašymo ir poezijos vertimo yra nuolatinis ryšys?

Poetai, verčiantys užsienio autorius, dažnai pusiau juokaudami kalba, kad vertimai labai praverčia, kai patį poetą ištinka kūrybinė krizė. Tokiu būdu ją tarsi užšlifuoji kitų autorių kūryba, bet iš tiesų pats tuo pačiu metu irgi kuri. Ne veltui kai kurie poetai (o ypač toji tradicija gaji pas mūsų kaimynus latvius) į savo poezijos rinkinius deda ir poetinius vertimus. Kad ir kaip ten būtų – poezijos vertimas, galima sakyti, tolygus aktas originaliajai kūrybai. Tariu „galima sakyti“ todėl, kad susiduri su kitų žmonių išgeneruotomis idėjomis ir formomis, bet kartu sakau „tolygus“, nes tai neretai kainuoja net didesnių pastangų ar kančių, kurias patiri rašydamas savo eilėraštį. Be to, vertėjas yra savotiškas magas, šamanas, transliuojantis užsienio autorių tekstus, kurie nesuvokiami nemokantiems tos kalbos. Per juos jis skleidžia kitos kultūros poetines vertybes, kurios praturtina nacionalinę literatūrą. Turbūt nėra gero šiuolaikinio poeto, kuris nesimokė iš užsienio autorių, juos pats versdamas, ar tiesiog skaitydamas jų vertimus. Akivaizdu, kad be tų srovių, atitekančių iš svetur, nacionalinė literatūra imtų akti. Bet vėlgi, tai galioja tik modernioms literatūroms, nes, tarkim, Sibiro šamanų tekstai ir be tų įtakų stiprūs ir įdomūs.

Pats stipriausias ryšys tarp verčiančio poeto ir verčiamo autoriaus išryškėja tada, kai pats vertėjas renkasi jam įdomų autorių ir tekstą (o ne jam kažką užsako, paprašo išversti). Tai paprastai nusako, kokios poetinės tendencijos labiausiai jį domina. Verčiantysis poetas į savo vertimą sudeda ne tik atitinkamą užsienio kalbos pajautą, bet ir savo paties estetinio suvokimo, mąstymo bei rašymo manieras, tad užsienietiškas tekstas, virtęs lietuvišku, taip įsikniaubia į venas, kad kartais ima ir aplanko pojūtis, jog tą tekstą pats ir parašei. Kita vertus, panašiai ir yra. Juk kitas vertėjas jį pateiktų gerokai kitokį.

Kam apskritai šiandien reikalinga poezija? Gal tai vienintelis patikimas būdas atvirai išrašyti savo psichinę tikrovę, galimybė susikalbėti su kitu žmogumi, jo išgyvenimuose atpažįstant save patį, o gal tiesiog žaidimas, kurio metu pabėgama nuo nesibaigiančių pareigų ir atsakomybių? Kokius laikus, Tavo manymu, šiandien išgyvena poezija?

Poezijos, kaip ir kitų meno rūšių, funkcija – daugialypė. Man poezija - ir terapija, ir malonumas, ir tapatybės paieškos, ir psichologinio šarvo auginimasis, ir žaidimas. Viskas viename. Tai katilas su verdama sriuba, kuri teikia sveikatos ir pasitenkinimo dvasiniam skrandžiui. Nors poeziją pirmiausia rašau sau, bet stalčius ją dusina. Kad ir kaip ten būtų – poezija – komunikavimo priemonė, ir per ją vyksta bendravimas – kai kurių autorių tekstuose atpažįstu save, o kai kuriuose mano tekstuose galbūt kiti pajunta save. Taip kuriamas bendrumo jausmas, formuojasi savotiškos idėjinės bendrijos.

Kalbant apie bendrą poezijos situaciją, na, žinoma, kai praėjusį sekmadienį patekau į „Akropolį“, mane tiesiog pribloškė žmonių tirštuma. Net susigūžiau. Štai kur tikroji „kultūrinė“ Meka! Štai kokia galinga pramogų ir komercijos poetika! Ir iš karto asociatyviai prisiminiau vieną šaunų Wislawos Szymborskos eilėraštį, kuriame ji rašo apie autorinį poezijos vakarą, į kurį susirenka vos keliolika žmonių, ir tie – giminės, mat čia juk ne bokso varžybos. Galima perfrazuojant sakyti, čia juk ne krepšinio mačas. Taip kad ta vadinamoji profesionalioji poezija dabar teskirta literatūros gurmanams. Bet taip ir turi būti. Ji juk nebeatlieka tautinio sutelkimo funkcijos kaip sovietmečiu, kaip ir tas pats krepšinis. Tik bjauru, kai minios leipsta nuo tokių baisių tekstinių banalybių, kurios lenda iš popatlikėjų burnų. Gaila, kad tarp poetų ir tų pačių atlikėjų – begalinė praraja, o jos kaina – visuotinis banalybės triumfas.

Poezija, žinoma, to visuotinio sociumo ribotumo nepakeis, bet kaip maždaug yra sakęs situacionistas Guy Debord‘as: sociumo blogybių nenugalėsi, bet reikia stengtis tai daryti, ir šiokią tokią įtaką padaryti galima. Tad nėra ko nukabinti nosių. Viskas „oki doki“, kaip sakė „lietuvis“ Hanibalas Lekteris.


Gediminas Kajėnas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-18 17:54
Orfėjas pragare
Gintalas is the best.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-05 19:35
OOOo
Valio, valio, valio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą