Georges\'as Bataille\'as (Georges Bataille) gimė 1879 rugsėjo 10 dieną Billom (Puy - de - Dome). Tėvas buvo aklas ir sirgo sifiliu, paralyžius atėmė jam kojas ir protą. Visą savo gyvenimą Georges\'as prisimena save kaip ligotos, aklos, beprotės būtybės palikuonis.
1914 m. priima katalikiškąjį tikėjimą. Suvokia, kad jam „lemta rašyti ir, būtent, sukurti paradoksalią filosofiją“. Šios filosofijos tikslas - padaryti perversmą katalikybėje, į kurią jis pats kątik atsivertė. Prasidėjus karui, kartu su motina pasitraukia iš Reimso, palikdami likimo valiai tėvą.Tad 1915 metais tėvas miršta vienišas skurde. G. Bataille\'as jaučia dėl to labai didelę kaltę. Motina taip pat praranda protą ir pasineria į gilią melancholiją.
1918 metais įstoja į Chartijų mokyklą Paryžiuje, kur rengiami senųjų dokumentų specialistai.
1922 metais baigęs Chartijų mokyklą, išvyksta į Madridą. Susižavi korida, jį apstulbina jos seksualinis simbolizmas. Kartą Madrido arenoje jis pamato, kaip jautis rago dūriu į akį sužaloja toreadorą Manuelį Gronero, ir šis miršta. Po incidento susižavi Nyče. Atrasdamas Nyčės filosofiją, Bataille\'as atranda savo likimą. Susipažįsta su Leonu Chestovu, į Paryžių emigravusiu rusų filosofu, kurio mąstymas paremtas Nyčės ir Dostojevskio filosofija. Chestovas tampa jo filosofijos mokytoju.
1924 metais skiriamas bibliotekininku į Nacionalinės bibliotekos medalių skyrių. Draugauja su siurrealistais M. Leiris ir A. Masonu, tačiau gerai žino, jog pats niekada nebus siurrealistas, nes juos laiko idealistais, apsiribojančiais poezija, turinčiais Ikaro troškimų, o jis pats - radikalus materialistas, besidomintis pačiais žemiausiais dalykais. Apie „Pirmąjį siurrealizmo manifestą“ jis sako, jog šis „neperskaitomas“. Tad 1926m. Bataille pradeda analizuoti Adrien Borelis. „Ne visai teisinga“ analizė užtrunka tik metus, tačiau naudinga, nes suteikia galią rašyti. Tais pačiais metais parašo savo pirmąją knygą „WC“, tačiau vėliau sunaikina rankraštį. Susipažįsta su siurrealizmo lyderiu Bretonu.
1927 metais sukuria „ kankorėžinės akies“ įvaizdį. Remiasi objektyviu tam tikros smegenų dalies, kuri vadinama epifiziu, arba kankorėžine liauka (savo forma primena pušies kankorėžį), ir regėjimo organų panašumu. Bataille įsivaizduoja žmogų, kuris viršugalvyje turi trečią akį, „skirtą kontempliuoti saulę pačiame jos spindėjime“. Tokiu būdu sujungiami protas ir rėgėjimas. Po metų 134 egz. tiražu, pasirašęs lordo Auch slapyvardžiu, išspausdina savo pirmąją knygą „Akies istorija“ (Histoire de l\'oeil). Tai erotinis pasakojimas, įkvėptas Sado kūrinių, įvairių vaikystės prisiminimų, įspūdžių iš Ispanijos, įkyriai persekiojančių minčių apie tėvą, palaido gyvenimo netvarkos. Tik 1967m. jau po Bataille mirties, knyga išspausdinama jo paties pavarde.
1929 metais pradeda dirbti žurnale „Documents“. Taip leidžiasi į polemiką su siurrealizmo įkūrėju Andrė Bretonu, kuris jį aštriai kaltina „Antrajame siurrealizmo manifeste“. Po metų imasi iniciatyvos redaguoti kolektyvinį pamfletą prieš Bretoną - „Lavonas“ (Cadavre). Bretono stovyklą palieka ir pamfletą pasirašo daugelis to meto žymių žmonių - Desnos, Leiris, Prevertas, Queneau.
1934 metais A. Kojeve\'o, į Prancūziją pasitraukusio rusų filosofo, seminarų metu atranda Hegelio kūrybą. Kartu paskaitas lanko Bretonas, būsimasis psichoanalitikas Lacanas, filosofai R. Aronas, M. M. - Ponty, rašytojas Queneau. Po metų susitaiko su Bretonu ir pasiekia, kad siurrealistai prisjungtų prie jo telkiamo intelektualų antifašistų judėjimo „Kontrataka“, tačiau revoliucija, sykiu ir antifašsitinė, ir antidemokratinė grupuotė tampa efemeriška.
1936 metais įkurią slaptą draugiją ir žurnalą „Acephale“. Savo įkvėpėju laiko Nyčę ir propaguoja išsilaisvinimą iš bet kokio vergiškumo, tiek moralinio, tiek politinio. Sunkiausia ir pražūtingiausia vergiškumo forma laikoma nacionalsiocializmas, stengiamasi reabilituoti fašistų deformuotas Nyčės idėjas. Išspausdina tekstą „Aukojimai“, kurį iliustruoja penki A. Massono ofortai.
1940 metais prasidėjus karui lieka Prancūzijoje ir daug keliauja: Paryžius, Centrinis Masyvas, Normandija. Rašo daug ir įvairių žanrų kūrinių: poemų, pasakojimų, esė. Iš viso apie dešimt knygų (“Vidinis patyrimas“, „Kaltininkas“, „Apie Nyčę“ ir pan.) Tai mistiškoji Bataille kūrybinio palikimo dalis.
1946 metais įkuria iki šiol leidžiamą žurnalą „Kritika“ (Critique). 1949m. išleidžia politinės ekonomijos esė „Prakeikta dalis“. Tai labiausiai sisteminė ir viena meistriškiausių teorinių Bataille knygų.
1950 metais „Minuit“ leidykla išleidžia „Abatą C.“ (L\'abbe C.) Knyga sukelia pasipiktinimą, nes knygos herojus - kunigo, kuris, nepaisant dieviško pašaukimo ir šventų pareigų, klysta, paveikslas sutirštintas iki aukščiausio lygio. Spauda užsipuola ir autorių, ir leidyklą, sutikusią išleisti knygą.
1952 metais suteikiamas Garbės Legiono riterio vardas. Po 3 metų išleidžia dvi meno istorijos knygas: „Priešistorinė tapyba - Luscaux arba meno gimimas“ ir „Manet“.
1955 metais sužino, jog turi rimtų sveikatos problemų - smegenų aterosklerozė.
1957 metais ligai paūmėjus, sunkiai suserga. Išleidžia A. Masson\'ui dedikuotą „Dangaus mėlynę“, „Literatūrą ir blogį“ ir M. Leiris dedikuotą „Erotizmą“. 1959m. išleidžia „Gilles de Rais teismą“. 1961m. išeina paskutinė knyga „Eroto ašaros“ (Les larmes d\'Eros). Tai erotinio pobūdžio istorija nuo Lasco iki F. Bacon\'o, kuri iš dalies tapo sintetine versija universalios istorijos, kokią troško parašyti jis visą gyvenimą.
1962 metais liepos 8d. Georges Bataille miršta. Palaidojamas Vezelay.
1970 metais Gallimard\'o leidykla išleidžia pirmąjį Georges\'o Bataille „Rinktinių raštų“ tomą, kurio įžangoje M. Focault įvertina Bataille kaip žymiausią mūsų amžiaus rašytoją.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
Akies istorija : [romanas] - Vilnius : Charibdė, 1997 - 115, [1] p.
