Rašyk
Eilės (71109)
Fantastika (2143)
Esė (1678)
Proza (10252)
Vaikams (2467)
Slam (55)
English (1077)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 34 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Išsaugoti vaikystę

2008-02-20
Išsaugoti vaikystę

Su poetu ir vertėju Dainiumi Gintalu, praėjusių metų pabaigoje išleidusiu antrąjį poezijos rinkinį „Boa“ (leidykla „Kitos knygos“), kalbasi Benediktas Januševičius.




Dvi Tavo poezijos knygas – „Angis“ (1997 m.) ir „Boa“ (2007 m.) – skiria dešimtmetis. Ką Tu veikei visą tą laiką?

Miegojau... Na, jei rimčiau, tai išleidęs pirmąją knygą bent penkerius metus nieko gero neparašiau. Tik tada, kai ėmė formuotis aiškesni ir man prie kūno limpantys orientyrai, tokie, kaip pakitusios ar liguistos sąmonės būsenos, žmogaus sąmonę užklupę psichosomatiniai pokyčiai, genetinės transformacijos, nenorminio malonumo principai, sadizmo-mazochizmo, kanibalizmo ar panašios apraiškos, pradėjau irtis į priekį. Supratau, kad žmogaus dugnas – mano poetinė stichija. Tai tamsusis vanduo, kuris be perstogės drumsčia šviesą ir sukelia nenumaldomą kančią. Tai baisingas slėgis, smaugimas, dusinimas. Oro trūkumas ir bandymas išsiveržt iš suspaustos erdvės, iš to preso – ir yra „Boa“.

Žodžiu, Tavo antrasis rinkinys kupinas visokiausių baisybių, už kurias viduramžiais pasodintų ant laužo ir iškeptų...

Tiesą sakant, manau, kad ir dabar kai kurie žmonės, jei tik galėtų, pasodintų mane ant laužo ir iškeptų. Ir smagiai pasidžiaugtų, kad Gintalas su savo nenormaliom vizijom dailiai perkreiptu veidu dega ant laužo. Tačiau jau praėjo keli mėnesiai nuo knygos išleidimo, ir gana netikėtai galiu pasidžiaugti, kad radosi nemažas būrelis žmonių, – tiek pažįstamų, tiek visiškai nepažįstamų, – kurie šią knygą labai palankiai įvertino. Pavyzdžiui, visiškai netikėtai internete aptikau vienos merginos (tikriausiai, mat pasirašyta slapyvardžiu) pareiškimą, kad „Boa“ – tai tokia psichopatinė poezija, kurią iš pradžių sunku skaityti, bet kai įsivažiuoji – kaifas“. Smagu, kad yra tokių žmonių, kurie nenorėtų ar neleistų man ant to laužo suspragsėti. Ačiū jiems. Tai apie ką mes kalbėjom?..

Apie baisybes. Iš kur jos?

Na, sunku pasakyt. Pirmiausia baisybės ateina iš vaikystės pasaulio. Tai tobula terpė joms suvešėti. Vaikystė – tarsi baisybių gimdykla, jų laboratorija. Tai vaizduotės viduramžiai, iš kurių lenda įvairiausi fantomai, baidyklės ir šmėklos. Prisimenu, kaip giliai buvau įtikėjęs, kad Dauguose, netoli garažų, kur tėvas laikė „žiguliuką“, viename pusrūsy gyvena velnių šeimyna, ypač bijojau velnio, stambaus dvimetrinio plaukuoto ir suodino vyro su ragais, kuris temstant išlenda iš savo urvo ir bet ką, ypač vaiką, gali įsitempti pas save. Na o šiaip pasąmonė užfiksuoja begales dalykų, kurių sąmoningai prisiminti neįmanoma. Poezija ir kitos meno formos galbūt ir yra bandymas tuos dalykus iškelti į paviršių. Kalbant apie sąmoningus prisiminimus, tai man labai stiprų įspūdį paliko kadaise Vilniuje eksponuotos vaškinės figūros, tarp kurių buvo ir tikrų pabaisų.

Skaitant Tavo tekstus, pirmiausia pamanai: vyriškai parašyta. Ar galima skirstyti poeziją į vyrišką ir moterišką, ar priešingai – negi poezija gali būti belytė?

Lygiai kaip būtų keista matyti belytį žmogų, taip pat keista būtų matyti ir belytę poeziją. Greičiau ji galėtų būti hermafroditiška, dvilytė, juoba kad kiekvienas žmogus, kad ir kokios giminės būtų – savyje talpina abi lytis. Lytis turbūt neegzistuoja tik tose aukštosiose sferose, kurios tvyro virš biologinio prado, bet pati poezija, kad ir kokia dvasinga būtų, yra pakankamai biologinis reiškinys, todėl jos lytiškumo neišvengsi. Pvz., N. Miliauskaitės, J. Vaičiūnaitės poezija – akivaizdžiai moteriška. O, pvz., V. Gedgaudo tekstuose jaučiamas ekspresyvus, tirštas, trenkiantis vyrišku kvapu poetinis žodis. Šiaip tai man svarbūs jėgos ir valios, kuri paveržia kitus, principai, jų analizė per poeziją, per žodį.

Gal Tu esi raganius?

Oi, ne. Kadaise domėjausi astrologija, bet tai jokia raganystė. Nors žaisti užkalbėjimais teko.

Kokie veiksmai vyksta „Meno fronte“ šiandien, 2008-tųjų sausio 16-tąją? („Meno frontas“ – tai toks D. Gintalo sumanytas ne dailės žmonių sambūris, kasmet vykstantis Maskoliškių kaime (Širvintų rj.), kuriame poeto bičiuliai įgyvendina savo menines fantazijas.)

Sėdėjimas šiandien su bičiuliu Benediktu Januševičiumi, aktyviuoju „Meno fronto“ dalyviu, už vieno stalo ir yra „Meno fronto“ tąsa. Aš ką tik jo paklausiau, kodėl jis geria arbatą, o ne kai ką stipresnio, o jis man atsako, kad po paskutinio „Meno fronto“ nieko stipresnio nebevartoja. Tad štai koks rimtas, Benai, tasai „Meno frontas“ 2008-tųjų sausio 16-tąją. Žinai, būtų smagu, kad pasnigtų, o vasarą „Meno frontas“ vėl įvyktų. „Tvarto galerija“ laukia ir ilgisi mūsų darbų!

Kiek rimti yra Tavo jėgų išbandymai kituose menuose – tapyboje, fotografijoje?

Tapyba – man pirmiausia galimybė išsaugoti vaikystę ir žaismę. Visi gi vaikystėje tepliojom, lipdėm, klijavom, konstravom, bet paskui daugelis tampam rimtais piliečiais ir tokiems dalykams nebeturime laiko. „Maskoliškių meno frontas“ tą netektį sugrąžina. Toji savaitė, skirta mūsų vizualiųjų menų žaidimams, yra tam tikras žengimas, perfrazuojant J.J. Rouseau, atgal į vaikystę. O čia ir magija, ir terapija, ir naujai apsireiškianti vaizduotė. Na o savo fotografines klajones daugiausia sieju, kaip pats žinai, pirmiausia su išviečių, paskui – šunų būdų, kaminų, kopėčių kolekcionavimu. Ne paslaptis, kad svajoju kada nors išleisti, pvz., išviečių albumėlį.

Kaip suprantu, kita Tavo knyga turėtų išeiti 2017-aisiais ir vadintis...

...gal baziliskas. Tai mišri būtybė, turinti ir paukščio, ir kurmio, ir gyvatės elementų. Bet, ko gero, draugystę su gyvatėmis užbaigsiu. Gali pasirodyti, kad „Angis“ ir „Boa“ yra diptikas. Bet viena pakankamai švelnios oranžinės spalvos (pirmoji knyga), o antroji knyga yra, jeigu ir oranžinė, tai su didelėm, juodom bei rudom dėmėm. Kažkas iš tiesų panašaus į kokį pitoną. O pats boa nėra tik smauglys. Tai ir moteriška šerpė – prostitučių, kankano šokėjų atributas, pasąmoninis noras kitą paveržti sau. Šerpė – daiktas, kuriuo galima smaugti. Panašiai kaip viename Kiros Muratovos filme – moteriškos pėdkelnės. Šioje knygoje labai daug stiprios moters smaugimo. Apskritai knygoje bandžiau pateikti tamsiųjų žmogaus potyrių paletę. Be abejo, ši paletė yra neišsemiama, o kas bus toliau – matysim.

Jeigu žadi baigti su gyvatėmis, vadinasi, kai kas keičiasi?

Turi keistis. Bet į kurią pusę, sunku pasakyt. Vizijų ir sumanymų turiu, bet jų išsipildymo procesas dažnai nuveda visai kitokiais keliais, galop juk ne viskas, ką sumanai, pavyksta. Gali būti, kad ir toliau braidžiosiu po tą patį dumblą, tik kitokiomis formomis ir kitu būdu. Panašu, kad polinkis sukryžminti žmogų-gyvulį su žmogumi-mistiku išliks. Kur toks kūniškas misticizmas nuves, velniai žino. Jei kas, pas tuos pačius velnius ir eisiu konsultuotis – galbūt jie lig šiol gyvena tame pačiame aprūkusiame pusrūsyje netoli garažų ir meno mokyklos Dauguose.

Su 35-tuoju gimtadieniu!

Tave taip pat!



Benediktas Januševičius
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą