Prieš 110 metų, vasario 2 d., gimė vienas žymiausių lietuvių rašytojų – poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, teatro teoretikas, publicistas Balys Sruoga. Didžiąją savo gyvenimo dalį rašytojas praleido Kaune, kur nuo 1924 iki 1940 m. Lietuvos, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete skaitė apie 20 įvairių rusų tautosakos ir literatūros, teatro meno, užsienio literatūros kursų. Ilgą laiką, 1927-1938 m., rašytojas su šeima – žmona Vanda Daugirdaite-Sruogiene ir dukra Dalia nuomojosi butą Žaliakalnyje, ramioje Žemuogių gatvelėje, name, pažymėtame šeštuoju numeriu. O 1938 m. šeima įsikurdino jau nuosavame namelyje Ramiojoje (dabar B. Sruogos 21) gatvėje.
Namas Žemuogių gatvėje priklausė Vinco ir Sofijos Bilevičių šeimai. Įvairiais laikotarpiais jame gyveno ir kiti mokslo bei kultūros veikėjai, universiteto dėstytojai, profesoriai: 1926-1929 m. prof. Kazys Pakštas – geografas, visuomenininkas, profesoriavęs ir dėstęs Lietuvos, Latvijos, Kalifornijos universitetuose, įkūręs Lietuvių kultūros institutą Čikagoje, išleidęs daugybę knygų ir mokslo studijų; 1927-1929 m. prof. Vladimiras Šilkarskis – filosofas, literatūrologas, dirbęs Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Graikų kalbos ir literatūros katedroje, paskelbęs daugybę darbų filosofijos, graikų kultūros temomis; 1928-1929 m. prof. Levas Karsavinas – istorikas, filosofas, dirbęs Kauno ir Vilniaus universitetuose, pokario metais sovietinės valdžios ištremtas į Komijos Autonominę Respubliką ir iš ten negrįžęs; 1930-1933 m. lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – universiteto dėstytoja; 1935-1940 m. Gotlybas (Gottlieb) Studerus – germanistas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, parašęs vokiečių kalbos vadovėlių, kalbotyros studijų. Su kai kuriais iš šių žmonių B. Sruoga artimai bendravo ir vėliau, kai kurie patys lankydavosi šeimos namelyje Ramiojoje gatvėje. „Man ligi šiol vis dar menasi nepamirštami vakarai pas mus Kaune ir Vilniuje. Susirinkdavo įdomūs humanitarai – profesoriai (...) ir tuoj prasidėdavo temperamentingos diskusijos literatūros, meno, teatro, politikos klausimais. Įsismaginę profesoriai suspindėdavo sąmoju: Krėvė mintinai cituodavo ištisus puslapius iš Adomo Mickevičiaus, Puškino ar Lermontovo poezijos, Šilkarskis, kuris mokėjo kone visą „Faustą“ (...), jiems nenusileisdavo Karsavinas, gražia dikcija berdavo posmus iš „Dieviškosios komedijos“ itališkai“ (iš V. Daugirdaitės-Sruogienės prisiminimų).
Vasario 3 d. prie namo Žemuogių gatvėje Kauno savivaldybės rūpesčiu buvo atidengta atminimo lenta (autorius – architektas Jonas Lukšė) visiems garbiems čia gyvenusiems žmonėms.
Atidengimo šventėje dalyvavo Kauno savivaldybės Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkas Gediminas Budnikas, Kultūros skyriaus specialistas Vilius Kaminskas.
Prisiminimais dalijosi B. Sruogos dukra Dalia Sruogaitė, atvykusi kartu su rašytojo anūke Aušrine Byla, namo savininkų V. ir S. Bilevičių anūkė prof. Milda Danytė, rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės anūkė Dalia Palukaitienė, K. Pakšto giminaitis prof. Romualdas Baltrušis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.
Po atminimo lentos atidengimo gausus rašytojo B. Sruogos talento gerbėjų būrys susirinko Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje. 1993 m. muziejus tapo Maironio lietuvių literatūros muziejaus padaliniu, o po V. Daugirdaitės-Sruogienės mirties (1998 m.) pavadintas Balio ir Vandos Sruogų namais-muziejumi. Šiame name Sruogų šeima gyveno tik 1938-1940 m., tačiau šis laikotarpis prisiminimuose išlikęs kaip pats gražiausias ir laimingiausias. Pasak dukros Dalios ir anūkės Aušrinės, ir dabar čia jos jaučiančios rašytojo sielos prisilietimą. Tą patį tvirtino ir V. Sventickas, sakydamas: „Baltą sniego dieną patyrėme nuostabią malonę pabūti Balio Sruogos paunksmėje ir prisiminti, kad gimė jis prieš 110 metų. Didis džiaugsmas, kad čia gyva jo dvasia, gyvenimo ir kūrybos ženklai“. Kaip gražią ir prasmingą dovaną rašytojo atminimui vyriausiasis redaktorius pristatė leidyklos naujai išleistą B. Sruogos atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Tokią, kokią parašė autorius.
Minėjimo metu kalbėjusi literatūrologė Reda Pabarčienė apžvelgė gausų rašytojo kūrybinį palikimą, o leidžiamų B. Sruogos „Raštų“ redaktorė Donata Linčiuvienė papasakojo skaudžią knygos „Dievų miškas“ leidybos istoriją. Rašytojo anūkė Aušrinė kalbėjo apie sunkumus, su kuriais susidūrė versdama šią knygą į anglų kalbą. Minėjimo metu skambėjo smuiko muzika, aktoriai Liucija Zorūbaitė ir Saulius Bagaliūnas skaitė ištraukas iš V. Daugirdaitės-Sruogienės prisiminimų bei rašytojo dramų ir poezijos.
Būtent poezija B. Sruoga ir pradėjo savo kūrybinį kelią. Šiandien mes kalbame apie jį kaip apie simbolistinės poezijos kūrėją, išleidusį du šios poezijos rinkinius – „Saulė ir smiltys“ (1920) ir „Dievų takais“ (1923). Dauguma eilėraščių sukurti Rusijoje, kur Petrogrado, o vėliau Maskvos universitete rašytojas studijavo slavistiką. Maskvoje susipažinęs su žymiais to meto poetais simbolistais ir susižavėjęs jų kūryba, B. Sruoga paniro į šios poezijos gelmes. „Kai aš rašau eiles – aš nežinau, ką aš parašysiu, pas mane jokios minties, jokio vaizdo nėra, tik juntu viduje kažkokį pragarišką skausmą – ilgėjimos ir juntu, kad tąją valandą aš turiu rašyti, kad nerašęs gyventi negaliu“, – rašė B. Sruoga viename laiške. Kad kūryba nebuvo lengvai pasiekiama, patvirtina ir rašytojo žmona V. Daugirdaitė-Sruogienė: „Eilėraščiai buvo kuriami spontaniškai (...). Čia jis ūžia, šėlsta, čia vėl, melancholijoje paskendęs, meta linksmą draugystę ir vienas klajoja po miesto apylinkes, tylumoje rikiuoja ritmą, skulptuoja žodį“. Tęsdamas studijas Miuncheno universitete, triukšmingos Vakarų didmiesčio aplinkos paveiktas, B. Sruoga parašė ekspresionistinę poemėlę „Miestas“ ir kuriam laikui nutilo. Niekur ir niekada rašytojas nepaaiškino, kodėl liovėsi kūręs simbolistines eiles. Tačiau šie tylos metai subrandino jį kaip literatūros mokslininką.
Niekada nesižavėjęs moksline veikla ir daug kartų tai pažymėjęs savo užrašų knygelėse („Mokslo žmogaus iš manęs nebus. Tiktai tuo aš žudau savo dvasinį gyvenimą“ ir pan.), beveik visą savo gyvenimą B. Sruoga kruopščiai dirbo šioje srityje. Jo mokslinė veikla buvo glaudžiai susijusi su darbu universitete. Pirmąjį stambų mokslinį darbą – disertaciją „Lietuvių dainų poetikos priemonės“, už kurią gavo filosofijos daktaro laipsnį, apsigynė Miunchene studijų metais. Vėliau šį darbą B. Sruoga tęsė, 1924 m. išleidęs stambų veikalą „Dainų poetikos etiudai“. Iš studentams skaitomų paskaitų konspektų išaugo didžiausia jo knyga – dvitomė „Rusų literatūros istorija“ (1931 ir 1933). Mokslinė B. Sruogos veikla susijusi ir su jo numylėtu teatru bei įkurtu garsiuoju teatro seminaru, kuriame besidarbuodamas parengė studijas „Kipras Petrauskas“ (1929), „Šarūnas Valstybės teatre“ (1930) ir „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930). Jos laikomos vienais pirmųjų lietuvių teatro istorijos bandymų.
Pasak literatūros kritikų, didžiausias B. Sruogos literatūrinis nuopelnas yra jo dramos. Į dramaturgiją atėjo jau subrendęs menininkas, laikydamas šį žanrą privilegijuotu ir teigdamas, jog anksčiau ar vėliau kiekvienas rašytojas pradeda kurti dramas. B. Sruogos kūrybiniame palikime – 15 dramų. Beveik visos jos istorinės tematikos. Tačiau labiausiai rašytojui rūpėjo žmogus. „Ar apie praeitį rašysi, ar apie dabartį, ar apie ateitį, vis tiek literatūros kūrybos pagrindinis objektas yra žmogus, žmogaus likimas, žmogaus laisvė ir džiaugsmas, žmogaus rimtis ir kova, laimėjimai ir pralaimėjimai nuo kūdikystės iki grabo lentos“, – teigė rašytojas, nusakydamas savo kūrybos kredo. „Dramas B. Sruoga paprastai rašydavo atostogų metu mano tėviškėj Būgiuose. Jei ten nebuvo ramybės – vyko kur nors kitur, į gamtą, toliau nuo miesto triukšmo. Balys, be lietuvių, rusų ir vokiečių kalbų, galėjo skaityti lenkiškai, čekiškai, prancūziškai, taip pat raštus senąja slavų kalba. Miunchene mokėsi bulgarų kalbos gramatikos ir suprato lotyniškai. Dažnai kartu nagrinėjom šaltinius. Retas rašytojas turbūt taip nuodugniai susipažįsta su istorija kaip jis. (...) Ne visada kūrybos fazės nuosekliai sekdavo viena po kitos. (...). Jeigu nepavyko spręsti kurios problemos, nesisekė rasti tinkamos formos – prasidėdavo kančia, nerimas... Po pakilimo į šviesias aukštybes – kritimas į juodą bedugnę...“ (Iš V. Daugirdaitės Sruogienės prisiminimų). Į lietuvių dramaturgijos lobyną neabejotinai įeina B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941), „Apyaušrio Dalia“ (1945).
Koncentracijos lageris Štuthofe, kuriame rašytojas praleido dvejus metus kaip įkaitas už lietuvių tautą, skaudžiai pakeitė šeimos gyvenimą. Grįžęs B. Sruoga jau neberado savo brangiausių žmonių – žmonos ir dukters. Garsioji B. Sruogos atsiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga „Dievų miškas“ buvo parašyta per tris mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje. Knyga, išleista praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties ir jį išgarsinusi, pačiam autoriui atnešė daug skausmo. Uolūs tarybiniai redaktoriai cenzoriai negailestingai braukė ir darkė kūrinį. B. Sruoga kovojo dėl kiekvieno žodžio ir sakinio, neįstengdamas suvokti, kuo neįtinka nekalčiausi žodžiai. Po ilgų diskusijų, praradęs viltį, rašytojas nuleido rankas. Juo labiau kad visuotiniame rašytojų suvažiavime 1946 m. šis unikalus kūrinys buvo įvertintas itin neigiamai. Šiandien „Dievų miškas“ išverstas į devynias pasaulio kalbas. Į anglų kalbą taisytą ir originalų kūrinį išvertė rašytojo anūkė Aušrinė.
