Kiekvienas ieškom savo vietos po dangumi, savo kelio žvaigždėlapyje. Jeigu mąstome, jeigu atrandame tą šviesulį, į kurį turime veržtis, kad ir kas būtų, pasieksime per tą laiką, kuris mums atseikėtas Žemėje. Ir neplaukiam nežinodami tikslo, nes jis – brangiausias už visus Žemės naftos ir dujų išteklius. Jis kiekvienam mūsų – neįkainojamas.
Sako, yra Likimo ranka. Būna, net nesvajojai apie žmogų, net nežinojai, kad jis egzistuoja, o ateina laikas, ir prieš tave iškyla jis lyg Feniksas iš pelenų. Ne, tai ne atsitiktinumas... Tave vedžiojo nematoma Ranka.
Šįkart kalbėsiu apie Vandą ir Balį Sruogas.
Vandos Daugirdaitės motina mirė anksti. Tada jie gyveno Ukrainoje, kur tėtis Kazimieras Daugirdas dirbo veterinarijos gydytoju. Vanda žinojo esanti lietuvė, bet... vyravo lenkiška aplinka. Ji užsispyrė išmokti lietuvių kalbą. „1917 m. žiemą, – pasakojo man V. Sruogienė, – pati viena Ukrainoje gavusi Kriaušaičio gramatiką, kaliau ją atmintinai slapta, naktimis, nes gyvenau tarp lenkų. Skaityti teturėjau V. Krėvės „Šarūną“ ir pora „Santaros“ numerių. Su Pesio žodynėliu bandžiau bent prasmę suvokti...“ Tėvas ją išsiuntė į Maskvą.
Pirmoji pažintis su B. Sruoga buvo jo poezija. Vėliau, jau atsidūrus Maskvoje, lietuvių studentų būryje, kur turėjo pasižvalgyti ir pasirinkti profesiją, ji drauge su Jadvyga ir Vale Čiurlionytėmis, Marija Nemeikšaite susipažino su B. Sruoga. Poetas! Žinoma, ir tai turėjo įtakos; jaunai merginai jis krito į širdį. Ir vėl susitiko 1918 m. rugpjūtį, atvykus į Vilnių, kur, V. Sruogienės žodžiais, pateko į pačią geriausią idealistų kompaniją – Balio draugų ir vienminčių.
„Kai aš 1919 m. vasarą atvažiavau į Kauną darbo ieškoti, – tęsia V. Sruogienė, – ėjau su Maryte (Nemeikšaite – M. M.) Laisvės alėja, sutikau mažą, nežymų žmogelį. Marytė tuoj jį užkalbino: „Čia Daugirdaitė, paimk pas save į darbą“. – „O ką moka?“ – „Nieko“, – atsakiau. „Tai gerai, ryt ateik į Spaudos biurą“. (Tai buvo Albinas Rimka – Spaudos biuro vadovas.) Kai atėjau, pristatė mane prieškambary (Banko rūmuose) trims poetams: Kiršai, Binkiui ir Sruogai: „Čia jums sekretorė, pasirinkit“. Tik Sruogą iš Maskvos laikų pažinojau, tad susijaudinus sušukau: „Paimk mane, Sruoga...“ Taip ir pasidariau jo sekretorė, ir su Rimka susidraugavom.
Balys jam visada vienam iš pirmųjų duodavo savo rankraščius paskaityti. Pirmas Kalėdas Vokietijoje 1921 m. praleidome trise pas Balį Miunchene (B. Suoga Miunchene studijavo literatūrą, V. Daugirdaitė Berlyne – istoriją, A. Rimka Frankfurto universitete – ekonomikos mokslus – M. M.). Man buvo atskirtas kampelis už spintos, atitvertas paklode. Dienos metu lankėm muziejus, galerijas, vakarais – koncertus, teatrą, paskui – knaipes, veinštubes“.
Naujųjų metų išvakarėse A. Rimka grįžo į Frankfurtą, o Balys ir Vanda nutarė pasidžiaugti kalnais. Nuklydę į geležinkelio stotį, pirštu bakstelėjo į kabėjusį turistams skirtą lankytinų vietų žemėlapį ir atsidūrė Kufsteine. Tada ir prasidėjo nuotykiai. Juos sulaikė ir nuvedė į muitinę – mat buvo atsiradę be vizų (!) Austrijos teritorijoje. Atėmė pasus ir liepė grįžti traukiniu į Bavariją. O traukinys tik vakare. Tad įsiprašė leisti pavaikštinėti. Jie pradėjo kilti į nedidelį iš pažiūros kalną, bet kuo toliau, tuo labiau jis augo. Staigiai ėmė temti, pakilo pūga. Po kelių klaidžiojimo valandų išvargę ir šlapi pasiekė stotį ir spėjo į traukinį.
Vėl pasakoja V. Sruogienė: „Į Miuncheną važiuot jau nebenorėjom. Išlipom mažytėj stotelėj Bavarijos pusėje. Tai buvo nepamirštamas Obezaudorf. Radom kažkokią karčemėlę, apšilom, pavalgėm. Ten pat buvo ir turistams švarūs kambariai.
Naujuosius metus pasitikom prie vyno taurių tuščioj restorano salelėj, kur tik keli senukai gurkšnojo alų. Buvo šventiškai tylu. Slėnis baltas baltas, tik bažnyčių varpai aidėjo...
Tą naktį sutarėm mudviejų likimo niekad neskirti. Mūsų jungtuvių žieduose įrašyta tik data – 1921.XII.31, o ne oficiali sutuoktuvių diena – 1924. III. 22.
Dar ilgai teko atskirai gyventi ir kone kasdien susirašinėti. 1923 m. vasarą turėjau nutraukti studijas ir grįžti į Lietuvą: dėl įvykių Klaipėdoje vokiečiai neleido studijuoti aukštosiose mokyklose tiems studentams, kurie nebuvo daugiau kaip keturis semestrus išklausę. Baliui buvo įskaitytos studijos Maskvoje, o aš turėjau praleisti klaikią žiemą pas tėvą. Salkutėje prie pečiaus liepsnos svaigau, skaitydama Balio laiškus ir man siunčiamus naujus eilėraščius. Pagaliau sulaukiau jo, kai baigęs universitetą 1924 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir mes Bugiuose susituokėm. Po to išvykom į Klaipėdą, kur S. Šimkus buvo mums paruošęs butelį savo viloje Kopgaly. Taip prasidėjo mūsų bendras gyvenimas“. Ir čia pat prisipažįsta: „Biedni buvom, kaip bažnyčios pelės“. Bet be galo laimingi būdami drauge šalia Balio numylėtos jūros. Pirmiausia jį pakerėjo jūra Suomių įlankoje, vėliau – Juodoji, ir čia iš vienos pusės – marios ir... Baltija.
Ak, Klaipėda B. Sruogos kūrybinėje biografijoje. V. Sruogienė, aiškindamasi S. Šimkaus operai „Pagirėnai“ (iš pradžių vadinosi „Nuskendęs dvaras“) libreto atsiradimo istoriją, norėdama patikslinti paskelbtas klaidingas datas, peržiūrėjo dešimtis savo vyro jai iki vedybų rašytų laiškų (tikrai retas iš mūsų taip su meile išsaugome brangiausių žmonių laiškus kaip V. Sruogienė!). 1921 m. gegužės 11 d. laiške savo būsimajai B. Sruoga rašė: „...pasiėmiau Šimkui rašyti libretą vienai operai...“ O libretas buvo parašytas 1922 m. pavasarį ir rašė jį „dieną naktį, atliekant užsakymą, nepaprastai greit. Tai buvo Sruogai būdinga“.
Stabtelėjau prie jūros... Ir vėl liudininkas V. Sruogienės laiškas.
„Balys nepaprastai mylėjo gamtą. Mišką. Jūrą. (...) Matė ją Suomijos įlankoje, matė Juodąją, dažnai maudėsi Palangoje. Turiu jo laiškus, rašytus iš pajūrio 1920-1921 metais, – ekstazė! Bet Palangos sezono metu abu nemėgom. Vieną kartą nuvažiavom ir, nepakęsdami minios ir pletkų, po kelių dienų išvažiavom. (...) Bet didžiausia vyro aistra buvo kalnai! Pabuvęs Kaukaze, jis stačai sirgo kalnų liga. Bavarų Alpėse, Tirolyje praleidom stebuklingas dienas dar nebūdami vedę, kai studijavom Vokietijoje (...). Susitarę suvažiuodavom į sutartą vietą, leidom kartu atostogas. 1923 m. vasarą pėsti perėjom beveik visą Tiuringiją. 1922/23 m. sutikimą atšventėm su dviem draugėm Riezenbegirde. Lankėm Drezdeną, muziejus (...).
Iš spaudos žinau, kad buvo statomas „Dobilėlis penkialapis“. Labai apgailestavau, nes turiu vyro laiškus, kuriuose jis skundžiasi, jog ta komedija „beviltiškai blogai parašyta... Štuthofe...“ Kai ją statė Clivlende, mudvi su Dalia prieštaravom... (...) Lietuvoje tas veikalas turbūt laikomas tam tikros epochos parodija.
(...) Vilnius! Meile jam vyras sirgo jau nuo „Pirmojo Baro“ laikų. 1918-1919 metai... Ekskursija 1930, 1939 m. Jis naktimis vaikščiojo po kalnus, kalnelius, gatves, gatveles tylėdamas, į save įkvėpdamas tą grožį. Ne be reikalo vėliau V. Jonynas rašė, kad jo „Apyaušrio dalios“ net prišiukšlinti, apleisti, apgriuvę Verkiai atsistojo jo akyse visoj praeities puikybėj, tapo šventa vieta... Ir kitos vietos. Valkininkai... O Trakai! Atsimenu, buvom ten kartu su Krėve...“
Štai ir priėjom kūrybos, kuriai V. Sruogienės žodžiais, ilgai ruošdavosi, realybės puslapius.
Tarp kitko, prieš pradedant jiedviem studijas Vokietijoje, B. Sruoga, matydamas Vandos gabumus, pasiūlė studijuoti istoriją. Ir tai pasiteisino. Ir vėl cituosiu V. Sruogienės laiškų atkarpėles.
„Kūrybos akstinai buvo labai įvairūs. (Netgi ankstyvoj vaikystėj M. K. Čiurlionio kūryba.) Visų pirma didelis susidomėjimas kuria nors tema, įvykiu. Pavyzdžiui, kai rašiau Lietuvos istorijos vadovėlį, jis man perrašinėjo mašinėle (kitame laiške V. Sruogienė man rašė, kad perrašydamas pataisydavo stilių, kalbą – M. M.), susidomėjo mūsų praeitimi, ėmė skaityti istorinius veikalus, šaltinius. Parašęs „Milžino paunksmę“ su dideliu pakilimu projektavo istorines dramas, nors po vieną iš kurio nors šimtmečio, norėjo duoti mūsų visuomenei atskirų epochų gyvus vaizdus, atgaivinti mirusius herojus.
(...) Jam didelio įspūdžio darė mano atnešamos istorinės knygos, ypatingai, atsimenu „Codex epistolaris Vitoldi“. Vytauto laiškai, gyvas XIV-XV šimtmečio žodis. Tai buvo didelis akstinas rašyti „Milžino paunksmę“. Prisidėjo ir paskelbtas konkursas Vytautui Didžiajam pagerbti 1930 m. (...) Atsimenu, kai jis man pirmą kartą skaitė monologus iš „Milžino paunksmės“ vasarą, pokaičio metu, prie rugių lauko. Jo akyse buvo kažkokio nutrūkimo nuo šio pasaulio... Didelio dvasinio įtempimo. Ir niekas jo kūrybos neskaitė taip gerai kaip jis pats. Dusliu balsu, bet intymiai perduodamas jautriausius niuansus... Atsipalaiduodavo baigęs darbą, parašęs sumanytą kūrinį, sutelkus visas savo jėgas. Svarbiausias dalis kartais parašydavo dar nepradėjęs dėstyti veiksmo iš eilės, rašydavo įkvėpimo momentais (nors to žodžio „įkvėpimas“ labai nemėgo, gal atrodė nuvalkiotas ir pretenzingas), sakyčiau dvasinio susikaupimo momentais, prieš tai apgalvojęs, susidaręs vaizdą, suradęs formą. (...) Žinau, kad tyla ir gera, nesudrumsta nuotaika jam buvo itin reikalinga“.
Tai patvirtina ir buvęs B. Sruogos studentas, vėliau jau kolega V. Maciūnas, vokiečių okupacijos metais nuomojęs kambarį Vilniuje, Sruogų bute. Jis rašė: „Imponavo buto tyla. Tai man buvo akivaizdus ne tik didelės darnos šeimoje, bet ir rimto darbo nuotaikos ženklas. Kartais pasijusdavai lyg kokioje pritilusioje skaitykloje...“
Tačiau kai jau sėsdavo rašyti, B. Sruoga su popieriaus lapu, savo mintimis ir nuostatomis likdavo vienas.
Bet grįžkime prie konkrečių jo kūrybinių darbų istorijos. Pavyzdžiui, tik ką minėtos „Milžino paunksmės“. Ir ruošiantis ją rašyti, ir rašant tuo „sirgo“ ne tik šeima, bet ir draugai. Sako, istorikas J. Jonynas, V. Biržiška tempę jam literatūrą. B. Sruoga labai vertino kolegos filosofo L. Karsavino nuomonę, jos prisiklausydavo kūrybiniuose reikaluose. Kai rašytojas sumanė pjesę pavadinti „Milžino pavėsy“, L. Karsavinas pataisė – „Milžino paunksmė“. B. Sruoga tuoj pat su pasiūlymu sutiko. Netgi su L. Karsavinu tarėsi, kokius šokius įtraukti į Lucko suvažiavimo scenas. Buvo patarta – rytietiškus. Tuose pokalbiuose dalyvaudavo ir kiti menininkai, vyresni ir jaunesni rašytojai. Taip B. Sruoga tarsi save pasitikrindavo.
Ir dar šis tas apie „Milžino paunksmę“, kurią daugiausia rašė Bugiuose, Vandos tėvo sodyboje, taip pat kai gyveno Kaune, Žemuogių 14.
Pasakoja V. Sruogienė: „Ir štai 1930 metai... Vytauto Didžiojo metų literatūrinis konkursas. Komisijoje: Oleka-Žilinskas, Braziulevičius ir Kirša. „Milžino paunksmė“ atmesta. Mums tai buvo netikėtas smūgis. Bet Oleka vis tiek veikalą pastatė Jaunimo teatro jėgomis. Premjera. Per pertrauką Balys grįžta iš fojė visas išbalęs, susijaudinęs. Spėjo tik man tyliai pasakyti, išgirdęs, kad eina gandai, jog veikalas yra paskvilis mūsų „Baltųjų rūmų“ gyventojams apšmeižti... Sonka – Sofija, Olesnickis kunigas – ten kunigas Tamošaitis... Silpnavalis – Antanas...
Niekad tokios minties neturėta! Rūpėjo tik istorinės asmenybės... (...) Rezultate „Milžino paunksmė“ uždrausta statyti. Galit įsivaizduot vyro išgyvenimus! Ir mano!
Juk ir pati knyga buvo kritikų nepalankiai priimta. Vyras čia gerokai (ir be reikalo) karščiavosi... Nieko nepadėsi.
Tik Vokietijoje (jau pasitraukus – M. M.) Kirša pats prabilo: prisipažino spaudoje, kad tai jo interpretacija buvo tokia ir jis neatsisako.
(Visais laikais, kaip matot, draugų ir kolegų piktas pavydas daug blogo mūsų kultūrai pridarydavo.)
Vaižgantas, su kuriuo Balio santykiai buvo visad geri (nepaisant kai kada pabarimų), jam pasisakęs, jog neturėjo laiko „Milžino paunksmės“ paskaityti, pasitikėjęs kitais ir Kiršos interpretacija – tylėjo. Ir kiti tylėjo. Tie, kurie reikalą suprato, nebuvo įtakingi. Taip valdančiose sferose vyras, kartu ir aš su juo, likome įtartini, nemalonėj.
Tiesa, vėliau, rašydamas „Aitvarą teisėją“, jau naudojo Kiršos idėją kiek atkeršyti „valdantiesiems sluoksniams“ ir to veikaliuko ūkininką Pūrą atvaizdavo su aiškiomis aliuzijomis į Tūbelį – kaip ūkininkas rūpinosi jam pelną duodančia kiaule, taip Tūbelis visą dėmesį kreipia į ekonominę krašto gerovę, nepaisydamas kultūros... Juk ne sykį Balys su Krėve eidavo pas jį ir kitus, įtikinėdami, kad kultūros reikalai pas mus apleisti... Tai buvo šauksmas dykumoje...“
Beje, „Kazimierą Sapiegą“ B. Sruoga pradėjo rašyti gyvendamas Kaune, Ramiojoje gatvėje, savo namuose, ir tęsė Vilniuje, Jeruzalėj, pas Krutulius...“
„Kas bus, kas nebus“ buvo pradėta rašyti 1937 m. per Velykas, taip pat Bugiuose...
Ak, čia tik fragmentai, kad neužmirštume kas ir kaip. Tačiau ar rašė pjeses, ar mokslinius, ar kritikos straipsnius, V. Sruogienės žodžiais, „buvo krauju rašyta, giliai išgyventa, reikalavo didelio pasiruošimo ir net kančios. Joks didesnis kūrinys negimsta be kančios“.
Tačiau lyrika B. Sruogos sieloje glūdėjo tarsi ugnikalnio lava: reikėdavo tik emocinio sukrėtimo, kad ji prasiveržtų. V. Sruogienė pasakojo, kad kai jie draugavo ir kartu dirbo Spaudos biure, kartą vaikštant Ąžuolyne staiga B. Sruoga jos atsiprašė, nuėjo tolėliau, prisėdo žolėje ir rašė, rašė. Grįžęs vėl atsiprašė ir įteikė pluoštą naujų eilėraščių.
Mėgęs nedidelį savo darbo kambarį, kur ant rašomojo stalo visad būdavo knygų (knygos taip pat buvo B. Sruogos didelė aistra). Dienotvarkė būdavo labai tvarkinga: mokėjo vertinti kiekvieną minutę.
Tačiau baigęs kokį daug jėgų pareikalavusį darbą B. Sruoga leisdavo sau ir atsipalaiduoti. Pasak menotyrininko Pauliaus Galaunės, nuo stikliuko ir nuo triukšmo galėdavo sulaikyti tik mylinti žmona. Rašytojas ją labai gerbė ir mylėjo.
O štai ir pačios V. Sruogienės žodžiai: „Man nesunku buvo turėt kantrybės, nes augau labai griežto tėvo auklėjama. Buvau iš mažens pripratus prie kitų prisitaikyti. (...) Aš žinojau, kad gyvenu su genialiu menininku: tolerancija buvo reikalinga ir nesunki, nes aš tiek gero, tiek dėmesio iš jo esu gavusi, globos ir pagalbos, dūšios šilumos ir grožio, kad jo viešus „skandalus“ dažnai tekdavo ne su ašarom, bet su juoku išgyventi. O dar svarbiausia, – tarp mūsų niekad melo nebuvo. Apie „baisiausius“ skandalus aš išgirsdavau iš jo paties pirmoji ir plačiausiai. Kai mane gandai pasiekdavo, jau manęs nustebint negalėjo. Taip aš esu gavusi iš jo visa, ką jis gražiausio savo jautrioje lyrikoje išsakė...“
Nepapasakojau išsamiau apie Sruogų namų atmosferą, kai juose nuolat būdavo gausu meno žmonių – vyresnės kartos ir jaunesnių, kad B. Sruoga visada būdavo pasiruošęs padėti, kad juodviejų draugystė pažymėta pilnatvės ženklu ir todėl V. Sruogienė savo išrinktąjį yra pavadinusi Didžiuoju Gyvenimo Draugu.
