Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Levas Karsavinas

Лев Карсавин

Apie:

Levas Karsavinas gimė 1882-ųjų metų gruodžio 13-ą dieną (pagal senąjį kalendorių – gruodžio 1 d.) Sankt Petersburge, Marijos teatro baleto artisto Platono Karsavino ir rašytojos Anos Karsavinos šeimoje. Būdamas dešimties įstojo į Petersburgo Penktąją gimnaziją, kurią po devynerių metų mokslų baigė aukso medaliu. Įstojo į Petersburgo universitetą  — Istorijos – filologijos fakultetą.

1904-ųjų metų gegužės 21-ą dieną susituokė su Lidija Kuznecova (1881 – 1961), Bestuževo Aukštųjų kursų auklėtine.

1906-aiais metais Levas baigė Universitetą aukso medaliu. Pasiliko Visuotinės istorijos katedroje — rengtėsi profesūrai. Tų pačių metų vasarą keliavo su žmona po Europą. Aplankė Vieną, po to Veneciją, Florenciją ir kitus Italijos miestus. Gruodį jiems gimė dukra Irina. Po metų Karsavinas vėl grįžo į Italiją – šį kartą jis keliavo su grupe magistrantų. Aplankė ir Vokietiją.

1909-aisias metais Levas Karsavinas pradėjo dėstyti Filologijos institute ir Politechnikume. Išlaikė visuotinės istorijos magistro egzaminą. Po metų buvo komandiruotas į užsienį rašyti disertacijos — nuo liepos iki rugsėjo su šeima gyveno Paryžiuje, studijavo medžiagą Nacionalinėje bbliotekoje, vėliau atvažiavo į Romą, rinko medžiagą Vatikano Archyve bei Bibliotekoje.

1911-aisiais metais gimė antra Karsavinų dukra — Mariana. Tų metų lapkritį Karsavinas atvyko į Florenciją, kur rašė apybraižą apie viduramžių vienuolijos istoriją. Parašė apie 30 straipsnių Brokhauzo ir Efrono enciklopediniam žodynui. Florencijoje taipogi parašė knygą Apie šventes, kanonizavimą ir stebuklus. 1912-ųjų metų birželį grįžta į Rusiją. Parašo dar apie 40 straipsnių Naujajam enciklopediniam žodynui. Liepos pirmą dieną Karsavinas paskiriamas Sankt Peterburgo universiteto privatdocentu. Paskelbiama jo magistro disertacija Religinio gyvenimo Italijoje XII – XIII amžiais apybraižos bei išspausdinama knyga Vienuolijos ir viduramžiai.

1913-ųjų metų gegužės 12 dieną apgina magistro disertaciją. Istorijos ir filologijos institute paskiriamas profesoriumi, skaitė paskaitas apie viduramžių istoriją ir naujuosius laikus. Vedė ir praktinius užsiėmimus.

1912-aisiais metais paskelbiama daktaro disertacija Viduramžių religingumo pamatai XII – XIII amžiais, ypač Italijoje. 1916-aisiais metais veda proseminarus „XIII amžiaus mistika“ ir „Popiežių valdžios istorija” Petrogrado universitete. Kovo 27-ą dieną apgina daktaro disertaciją.

Nuo 1917-ųjų metų rašo didelės apimties mistikos istoriją. Kitų metų pavasarį gauna Petrogrado metropolito Benjamino palaiminimą kurti „Visos Rusijos pasauliečių broliją Bažnyčios gynimui”.

Karsavinas buvo naujos knygų serijos Mistikų biblioteka G. Lemano leidykloje inicjatoriumi. Šioje serijoje jis numatė rusų kalba paskelbti žymiausius viduramžių mistikų tekstus. 1918-aisiais metais išleido pirmąją tos serijos knygą — Apreiškimai palaimintajai Andželai, kurią pats išvertė bei parašė jai platų įvadą. Be to išleido populiariąją Katalikų bažnyčios istorijos apybraižą Katalikybė, o taip pat Viduramžių kultūrą. Tais pačiais 1918-asiais Levas Karsavinas buvo išrinktas Petrogrado universiteto profesoriumi. 1919-aisiais metais šiame universitete Karsavinas dėsto „Religijos istorijos” kursą. Veda praktinius užsiėmimus „Krikščioniškų dogmų ir filosofijos istorija”, „Viduramžių erezijos” bei „Viduramžių mistika”. Išleido knygą Saligia arba itin trumpi ir dvasiai naudingi pamąstymai apie Dievą, pasaulį, žmogų, blogį ir septynias mirtinas nuodemes. Literatų namuose skaitė paskaitas „Istorikas ir poetas”, „Krikščioniška dogma ir filosofija”, „Meilės metafizika”.

Buvo vienas iš 1920-aisiais metais įsteigtos leidyklos „Petropolis” steigėjų. Vėl atidarytame Petrogrado teologijos institute dėstė krikščionybės pagrindus ir graikų kalbą. 1920-aisiais metais išleido knygą Istorijos įvadas: istorijos teorija. Dalyvavo Petrogrado Religijos ir filosofijos draugijos veikloje. Tais metais pradeda rašyti knygą apie Dž. Bruno. Buvo išrinktas Petrogrado universiteto rektoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1921-ųjų metų. 1921 metais buvo išrinktas Petrogrado universiteto Visuomenės mokslų fakulteto profesoriumi. Rašė knygą Krikščionybės metafizika, o taip pat knygą apie poetą F. Tiutčevą. Dalyvavo kuriant Filosofijos mokslo tyrimo institutą. Toliau rašė knygą apie šventą Augustiną. Rengė spaudai „Viduramžių filosofijos istoriją”. Tais metais gimė ir trečioji Karsavinų dukra — Siuzana.

1922-aisiais metais paskelbė knygą Rytai, Vakarai ir rusų idėja. Parengė spaudai keletą paties išverstų Platono, Eriugenos ir Nikolajaus Kuziečio veikalų (ne vienas jų nebuvo publikuotas). Išėjo knyga Noctes Petropolitanae. Parašė straipsnių apie Rusijos dvasingumo problemas religiniam – filosofiniam rinkiniui.

1922-ųjų metų rugpjūčio 16-ą dieną suimamas ir po savaitės uždaromas ČK kalėjime. Nuteisiamas pagal BK 57 straipsnį — tremtis be teisės grįžti. Be to, jam buvo uždrausta pasiimti bet kokius spausdintus darbus. Lapkričio 15-osios vakare Levas Karsavinas su žmona ir dukterimis  buvo įsodintas į vokiečių laivą „Preussen”, plaukiantį į Štetiną. Ištremiama didelė grupė žymių rusų filosofų ir kultūros veikėjų, tarp kurių buvo N. Berdiajevas, S. Frankas, I. Iljinas, N. Loskis, S. Bulgakovas, N. Trubeckojus ir kiti.

Lapkričio 21-ąją dieną Karsavinas su kitais tremtiniais atvyksta į Berlyną, apsigyvena viešbutyje. Dalyvavo atidarant Religijos ir filosofijos akademiją Berlyne. Gruodį YMCA studentų salėje Karsavinas skaitė paskaitas „Pažanga ir krikščionybė” bei „Viduramžių kultūra”.

Nuo 1923-ųjų metų gyvena Šteglice (Berlinas). Drauge su N. Kotliarevskiu įkuria leidyklą „Obeliskas”, kur išleidžia tris savo veiklaus — Džordano Bruno, Istorijos filosofija ir Dialogai. Tų metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais Karsavinas dalyvauja konferencijoje Romoje, kur skaito pranešimą „La Russia che nasce”. Florencijoje redaguoja savo knygos Katalikybė vertimą į italų kalbą. 1924-aisiais rašo knygą Apie pradmenis. Suartėja su euraziečių judėjimo dalyviais. 1925-aisiais tapo Eurazijos organizacijos Tarybos nariu. Tų metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais vyko į Paryžių euraziečių reikalais. Paskelbė knygos Apie pradmenis I-ąjį tomą ir Apie abejones, mokslą ir tikėjimą. 1926-aisiais parengė spaudai A. Chomiakovo veikalą Apie bažnyčią, parašė jam įvadą ir komentarus. Pradėjo rašyti knygą apie euraziečių judėjimą Euraziečiai, kuri netrukus išėjo Berlyne. 1926-ųjų metų liepos 20-ąją dieną kartu su šeima persikėlė į Paryžių. Šv. Sergijaus Pravoslavų teologijos instituto užsakymu parašė veikalą Bažnyčios šventieji tėvai ir mokytojai.

1927-aisiais atsisakė kunigaikščio D. Sviatopolko-Mirskio pasiūlymo dėstyti Oksfordo universitete. Išleido knygą Bažnyčia, asmenybė ir valstybė. Teigiamai atsakė į A. Voldemaro (buvusio kolegos Peterburgo universitete) kvietimą dirbti neseniai įkurtame Kauno universitete. Lapkričio 16-ąją buvo išrinktas Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto visuotinės istorijos katedros ordinariniu profesoriumi.

1928-aisiais persikelia į Kauną ir intensyviai mokosi lietuvių kalbos. Kauno universitete pradėjo skaityti paskaitas ir vesti seminarus — rusų kalba. Klaipėdoje išspausdina knygą vokiečių kalba. Nuo 1929-ųjų metų pradėjo skaityti paskaitas lietuviškai. Kaune išleido knygas Apie asmenybę (rusų kalba) ir Istorijos teorija (lietuvių kalba). 1930-aisiais pradeda lietuviškai rašyti Europos kultūros istoriją.

1931-aisiais verčia į lietuvių kalbą G. Hėgelio Dvasios fenomenologiją. Išeina Europos kultūros istorijos pirmasis tomas. Žurnale „Eranus“ rusų kalba išspausdina Poemą apie mirtį, kuri po metų išleidžiama atskira knyga.

1932-aisiais dėsto universitete, toliau rašydamas Europos kultūros istoriją. Dalyvavo Lietuvos filosofų sąjungos veikloje.

1933-aisiais į Kauną persikelia jo žmona ir dukra Siuzana. Tais metais Karsavinas parašo pirmuosius straipsnius Lietuvių enciklopedijos pirmajam tomui. Vėliau dalyvauja I-X tomų rengime, nuo raidės A iki H parašo apie 70 straipsnių. Išleidžiamas antrasis Europos kultūros istorijos tomas, po metų – trečiasis ir ketvirtasis tomai.

1935-aisias metais Karsavinas pradėjo redaguoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslo žurnalą „Senovė”.
1936-aisiais išėjo Europos kultūros istorijos V tomo I dalis. Po metų – antroji šio tomo dalis.
1937-aisiais Karsavinas buvo išvykęs į Paryžių.
1938-aisiais VDU dėstė filosofijos istorijos kursą. Pradėjo rašyti veikalą Įvadas į visuotinę literatūrą ir toliau rašė šeštąjį Europos kultūros istorijos tomą.

1940-aisiais universitetą perkėlus į Vilnių, su šeima persikrausto į šį miestą. 1941 – aisiais dėsto universitete, skaito paskaitas Dailės institute ir Karininkų namuose. 1942-aisiais pradėjo rašyti knygą apie pasaulio kultūrų istoriją ir sintezę. Po metų baigė pirmąjį ir pradėjo rašyti antrąjį tomą apie pasaulio kultūrų istoriją. 1944-aisiais pasilieka Vilniuje, nors daugelis kolegų ir rusų emigrantų išvažiuoja iš Lietuvos. Toliau dėsto Universitete — skaito estetikos istorijos kursą. Baigia knygos apie pasaulio kultūrų istoriją II tomą. Paskiriamas Dailės muziejaus direktoriumi. Pradėjo rašyti knygą apie Rusijos revoliuciją, kurią rašė visus 1946-uosius.

1947-aiais siekia užmegzti ryšius su Paryžiuje gyvenančia dukra Mariana. Po to, kai Levui karsavinui buvo perduotas dukros laiškas ir nauji prancūzų filosofiniai žurnalai, jo bute padaroma krata.

1949-ųjų liepos 9-ąją dieną Karsavinas suimamas ir uždaromas Visaus kalėjime. Atimamas beveik visas jo archyvas. Kaltinimo išvadoje nurodyta, jog Karsavinas dalyvavo organizacijoje, „siekusioje nuversti Sovietų valdžią ir atkurti SSRS kapitalistinę santvarką”. 1950-ųjų kovo 14-ają Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB Karsavinas nuteisiamas 10 metų kalėti Pataisos darbų lageryje. Po savaitės jam buvo paskiriama tremties vieta: Abezės lageris Komijoje, prie Poliarinio rato.

1949-1952-aisiais metais Karsavinas parašo per 20 filosofinių darbų bei poezijos, kurių dalis išliko. 1952-ųjų metų liepos 20-ąją Levas Karsavinas miršta Abezėje nuo atsinaujinusios tuberkuliozės. Palaidotas Abezės kalinių kapinėse (eilė II, nr. 11).


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Toje akimirkoje - amžinybė : studijos, straipsniai, poezija. - [sudarė Alfonsas Bukontas ; vertė Alfonsas Bukontas, Jonas Morkus, Kazimieras Seibutis]. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000. - 470, [2] p.
Europos kultūros istorija. - Fotogr. leid. - Vilnius : Vaga, 1991-[1998]. - 6 t.
Istorijos teorija. - Kaunas : Humanit. mokslų fak., 1929. - 86 p.



Gimė: 1882-12-13
Mirė: 1952-07-20
 


Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-20 15:52
Chariot
Nu septyniasdešimtmetį į katorgą išgrūst tik sovietai galėjo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą