Kiekviena gėlė turi savo istoriją, savo išgyventų metų ar dienų kelionės istoriją. Kiekvienas vabalėlis, judėdamas tarp žemės grumstų, turi savo istoriją. Kiekvienas žmogus, išsėdėjęs visą amžių savo parapijoj, ar tas, kuris apkeliavo visą pasaulį, turi savo istoriją. Aš taip pat turiu savo istoriją.
/Faustas Kirša/
Apie:
Faustas Kirša gimė 1891 m. vasario 25 d. (pagal senąjį kalendorių – vasario 13 d.) Senadvaryje (Zarasų raj.). Pradžios ir vidurinius mokslus ėjo Senadvaryje, Antalieptėje ir Maskvoje. Studijavo Berlyno Rusų universitete. Po to kurį laiką mokytojavo pradžios mokykloje.
Į literatūrinį darbą įsijungė 1912 m., „Ateityje“ paskelbdamas pirmąsias savo eiles. Debiutavo eilėraščių rinkiniu Verpetai (1918); šį sekė Aidų aidučiai (1921), Suverstos vagos (1927), poema Rimgaudo žygis (1929), satyros Pelenai I dalis (1930), Giesmės (1934) ir kt.
Šalia poezijos Kirša vertėsi visais kitais „devyniais amatais“; dalyvavo įvairioje visuomeninėje veikloje (Lietuvos šaulių sąjungoje, Lietuvos meno taryboje, Vytauto Didžiojo komitete, Lietuvių rašytojų draugijoje); kartu su kitais steigė satyrinį „Vilkolakio“ teatrą ir jam rašė; redagavo periodinius ir neperiodinius leidinius „Sekmąją dieną“, „Dainavą“, „Barą“, „Pradus ir žygius“ ir kt. Dirbo Eltos atstovu Maskvoje; išvertė Kraszewskio „Vitolio raudą“ (1924), Krasinskio „Nedievišką komediją“ (1928) ir Verdi „Traviatos“ (su Baliu Sruoga), Rubinšteino „Demono“ ir Bizet „Carmen“ libretus.
1944 metais Faustas Kirša pasitraukė į Vokietiją ir apsigyveno Luebecke, iš kur 1949 metais emigravo į JAV ir ten beveik visą laiką gyveno Bostone. Užsienyje, kaip prieš tai Lietuvoje, aktyviai reiškėsi visuomeninėje bei literatūrinėje veikloje: vadovavo lietuvių kolonijai Luebecke, Bostone dirbo su skautais; gausiai bendradarbiavo spaudoje, paskelbė du storokus eilėraščių rinkinius (Tolumos, Šventieji akmenys).
Kirša gan anksti pasuko lengviausio pasipriešinimo keliu – užsidėjo oficialaus poeto uniformą ir pradėjo poetauti, eidamas įvairias tokiems poetams būdingas pareigas: pranašo, apeliuojančio į tautos moralę, pamokslininko, vaikščiojančios tautos sąžinės ir savotiško žynio, oriai atnašaujančio poezijos šventykloje. Bet šioms rolėms įtikinamai atlikti jam trūko teatrinio instinkto bei brutalios energijos, ir dėl to Kirša lietuvių poezijoje visą laiką pasiliks tik santūrus, dailiai žilstelėjęs ir visuomet pabrėžtinai puošniai apsirengęs pilietis, kurį visi gerbia, bet nelabai žino kodėl.
1947 metais už Vokietijoje paskelbtą eilėraščių rinkinį Tolumos Kiršai buvo paskirta aukščiausia užsienyje gyvenančių lietuvių literatūros premija ir ta proga imta plačiai kalbėti apie jo poezijos renesansą. Deja, tai tebūta specifinių laiko sąlygų padiktuotos iliuzijos.
Fausto Kiršos poveikis naujosios lietuvių poezijos raidoje buvo minimalus, nepalyginamai menkesnis už jo bendraamžių Putino ir Balio Sruogos.
Spaudoje paskelbė straipsnių kultūros, valstybės, visuomenės klausimais, literatūros kritikos, apžvalgų, reportažų, recenzijų ir kt.
Poetas mirė 1964 metais sausio 5 dieną Bostone (JAV).
Bibliografija:
Verpetai: [eilėraščiai]. – Vilnius, 1918;
Aidų aidužiai: [eilėraščiai]. – Kaunas, 1921;
J. I. Krašėvskis. Vitolio Rauda, d. 1. – Vert., Kaunas, 1924;
Suverstos vagos: [eilėraščiai]. – Kaunas, 1926;
Zigmantas Krasinskis. Nedieviška komedija. – Vert., 1928;
Rimgaudo žygis: [poema]. – Kaunas, 1930;
Pelenai: [poema, d. 1.]. – Kaunas, 1930;
Giesmės: [eilėraščiai]. – Kaunas, 1934;
Levas Tolstojus. Pasakos. – Vert., Kaunas, 1936;
Maldos ant akmens: [eilėraščiai]. – Kaunas, 1937;
Pelenai: [poema, d. 2.]. – Kaunas, 1938;
Piligrimai: [eilėraščiai]. – Kaunas, 1939; 1940;
Tolumos: [eilėraščiai]. – Dillingem, 1947;
Šventieji akmenys: [didaktiniai eilėraščiai]. – Brooklyn, 1951;
Pelenai: [poezijos rinktinė]. – Pareng. V. Kubilius, Vilnius, 1969;
Palikimas: [pomirtinis kūrybos rinkinys]. – Pareng. S. Santvaras, Boston, 1972;
Maironis. Nuo Birutės kalno: [poema]. – Vert. iš lenkų k., Los Angeles, 1982.
