Antilenkiškasis Czesławo Miłoszo veidas

Po Czesławo Miłoszo mirties (o ir jam gyvam esant) ultradešinioji Lenkijos spauda skleidė įvairiausią, žymųjį poetą niekinančią medžiagą. Taip buvo elgiamasi iš įvairiausių paskatų: nesuvokiant jo kūrybos, iš paprasčiausio pavydo, prikišant jam antilenkiškumą, kosmopolitiškumą, lietuviškumą ir panašiai. Šmeižikiškus straipsnius skelbė ne tik bulvariniai laikraščiai, bet ir ganėtinai plačią auditoriją turintys, į intelektualesnį adresatą besikreipiantys leidiniai, tarp jų ir katalikiškos pakraipos „Nasz Dziennik“. Pasirodžius čia pateikiamam interviu su žinomu literatūros tyrėju Janu Majda, dirbusiu Jogailaičių universitete Krokuvoje (dabar pensininku), protesto laišką parašė šimtai to paties universiteto studentų, nurodę, kaip buvęs jų dėstytojas manipuliuoja citatomis, iškraipo Miłoszo pažiūras (žr. „Gazeta Wyborcza“, 2004-08-27). Vis dėlto manyčiau, kad ir mūsų skaitytojui derėtų susipažinti su Majdos ciniškomis mintimis, kurios gana adekvačiai atspindi dalies lenkų požiūrį į Lietuvą savo tėvyne laikiusį Nobelio premijos laureatą.

Rugpjūčio 27 d. Czesławas Miłoszas buvo palaidotas Paulinų vienuolyno Ant Uolos („Na Skałce“) Nusipelniusiųjų koplyčioje, o per visą Krokuvą jį lydėjo tūkstantinės minios...

A. K.

Mirus Czesławui Miłoszui, spaudoje ir kitose komunikacijos priemonėse pasirodė daug jį garbinančių pareiškimų, nuomonių. Vis dėlto dažnai jas išsako asmenys, kurie net nesistengė pažinti visos šio literato kūrybos. Tie dainiai linkę jį laikyti netgi rašytoju, daug nusipelniusiu mūsų Tautai. Todėl iškyla klausimų: kokią tikrąją vertę turi šio poeto kūryba, ir koks buvo tikrasis to Nobelio premijos laureato veidas? Šia tema pasisakyti paprašėme prof. Janą Majdą, literatūros istoriką ir metodininką iš Jogailaičių universiteto Krokuvoje.

Savo knygoje, pavadintoje „Karolis Wojtyła, Wisława Szymborska, Czesławas Miłoszas“, kurią išleido Krokuvos pijorų vienuolių leidykla, Jūs, pone profesoriau, ryžotės spręsti problemas, svarbias teisingai vertinant šiuos tris rašytojus, visą jų kūrybą ar bent jos dalį. Pabrėžtina, jog jūs kritiškai įvertinote Miłoszo kūrybą, akcentuodamas, kad jis nemėgo lenkų, lenkų kalbos, istorijos, lenkų literatūros ir apskritai tiesiog patologiškai diskreditavo mūsų tautinės tapatybės pamatus bei tyčiojosi iš esminio lenkų sąmonės dalyko – tautinės katalikybės. Prašom pateikti keletą detalių, parodančių Miłoszo antilenkiškumą.

Nuo 1951 metų, kai Czesławas Miłoszas atsisakė diplomatinės tarnybos ir liko emigracijoje, visose savo knygose ėmė brutaliai įžeidinėti mūsų kraštą. Atvirai rašė, jog „Lenkijai nėra vietos žemėje“ („Medžiotojo metai“); „kad man duotų priemonių, išsprogdinčiau tą šalį“ („Gimtoji Europa“); arba – „Lenkija yra tamsybių tamsybė“ („Privačios pareigos“). Analogiškų Lenkijos užgauliojimo pavyzdžių jo knygose yra daug. Jis kritikuoja visus mūsų istorijos tarpsnius, o ypač – padalijimų laikotarpį ir hitlerinės okupacijos metus: tyčiojasi iš lenkų, kovojusių dėl nepriklausomybės, patriotiškumo. Antai vienas būdingas jo pasisakymas apie 1939 metus, kai rusai užėmė Vilnių: „Man buvo gaila šio miesto“, bet „nepatyriau nieko panašaus, kada Hitleris sutriuškino Lenkiją“ („Gimtoji Europa“). Čia aiškiai matyti, kas buvo tas Nobelio premijos laureatas, visada prisistatydamas esąs Lietuvis. Beje, galima teigti, jog jo požiūris į lenkų patriotizmą buvo nuoseklus. Pavyzdžiui, 1996 m. savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ rašė: „Patriotizmas ir tėvynė, tai yra kolektyvinės vertybės, man visiškai svetimas dalykas“...

Tačiau tai nebuvo svetima didiesiems lenkų literatūros kūrėjams. Mūsų pranašas Cyprianas Kamilis Norwidas (beje, irgi kilęs iš Lietuvos – vert.) neabejotinai kitaip suprato šiuos dalykus, nes rašė: „Tėvynė – tai didžiulė kolektyvinė pareiga“. Bet ko galų gale tikėtis ir ko galima reikalauti iš žmogaus, kuris išpažino veikiau „privačias pareigas“...

Taikli pastaba. Miłoszas, beje, pernelyg ir neslėpė, jog turi kitą tėvynę, ne Lenkiją, norėjo visada dirbti tik savo mylimai Lietuvai: „Man iš tiesų svarbus Lietuvos likimas“ („Tėvynės ieškojimas“). Tuo tarpu viskas, kas lenkiška, tam Nobelio premijos laureatui buvo tik tema pretekstas literatūrinėms patyčioms ir diskvalifikavimui. Savo knygoje „Privačios pareigos“, kupinoje antilenkiškų paskvilių, jis atvirai išpažįsta savo liguistą nuostatą lenkybės atžvilgiu: „Prisipažįstu, jog jaučiu alergiją lenkybei“. O apie mūsų tautos atstovus kalba itin užgauliai: „Lenkas privalo būti kiaulė, kadangi gimė lenkas“. Eilėraštyje „Mano ištikimoji kalba“ tas lietuvis laureatas taip įžeidinėja lenkų kalbą: „Nes tu esi suniekšėjusių kalba, / neprotingųjų ir neapkenčiančių savęs labiau nei kitos tautos kalba, / skundikų kalba, bepročių kalba, / sergančiųjų savo nekaltybe“.

Miłoszas taip pat diskvalifikuoja visą mūsų literatūrą už jos patriotines idėjas, ypač atakuodamas jos atramas, tokio masto kūrėjus kaip A. Mickevičius, J. Słowackis, C. K. Norwidas, H. Sienkiewiczius, S. Żeromskis, S. Wyspiańskis ir daug kitų.

Atrodo, jog Miłoszas daugiausia tulžies ant mūsų rašytojų išliejo savo „Lenkų literatūros istorijoje“. Kaip jūs, pone profesoriau, būdamas literatūros istorikas ir metodininkas, auklėjantis būsimus mokytojus polonistus, taigi tikras šios problematikos žinovas (ne taip kaip Miłoszas, kuris studijavo teisę), vertinate šią knygą? Ar iš tikrųjų ją galima laikyti objektyviai nušviečiančia mūsų literatūros istoriją, o gal veikiau – asmeninių ir šališkų teiginių bei nuomonių rinkiniu?

Ši knyga liudija, jog Miłoszas teisininkas turėjo prokuroro, o ne literatūros istoriko mentalitetą, tad ir kaltino mūsų literatūrą kaip prokuroras. Nebuvo specialistas ir neturėjo profesinių žinių, todėl visi jo kaltinimai buvo ir yra klaidingi. Miłoszas iš esmės klydo, vertindamas literatūros kūrinius, kadangi dažnai nežinojo pagrindinių mokslinių jų vertinimo principų. Todėl, formuluodamas teiginius, vadovavosi tik savo „alergišku“ subjektyvumu, lietuvišku priešiškumu lenkybei ir nepakantumu daugeliui lenkų rašytojų, kuriuos nuolat smerkė už jų patriotiškumą. Čia ne vieta detaliai analizuoti knygą, kuri kupina nemoksliškų traktuočių ir neteisingų mūsų poetų ar prozininkų kūrybos vertinimų. Vis dėlto reikia pabrėžti, jog ji yra pavyzdys, kaip nekompetentingai ir nepakančiai šis literatas vertino lenkų literatūrą, taip pat – pavyzdys, koks jis yra patologiškas pasipūtėlis. Todėl derėtų rekomenduoti, kad lenkų kalbos ir literatūros mokytojai šiuo pseudoveikalu nesinaudotų jokia forma, kadangi jame klaidingai interpretuojama daug mūsų rašytojų kūrinių.

Literatūros istorikų, mokslo atstovų, puikiai išmanančių mus dominančią sritį, nuomonė apie Miłoszo priešiškumą lenkams ir lenkybei jau ganėtinai įsitvirtinusi, nors gal dar nepakankamai įsismelkusi į platesnius visuomenės sluoksnius. Greičiausiai daugelis mūsų tautiečių vis dar įsitikinę (kaip klaidingai!), jog šis „lenkų“ laureatas padarė daug gero mūsų šaliai...

Jūs visiškai teisus, nes išties mūsų visuomenės didžiuma dar nesusipažino su visa Czesławo Miłoszo kūryba ir nežino nei jos privalumų, nei neigiamybių, tarp jų – ir antilenkiškų bruožų. Priežastis ta, kad, Miłoszui nutraukus ryšius su mūsų kraštu, kaip bausmė buvo uždrausta spausdinti jo knygas. Tik paskyrus jam Nobelio premiją, knygos pamažu ėmė rodytis mūsų knygynuose. Pirmieji jas skaitė literatūros istorikai – iš profesinės pareigos, daug iš jų pradėjo rašyti apie šio laureato antilenkišką maištą bei priešiškumą lenkybei. Jų vertinimus pateikiu savo knygoje. Tuo tarpu paprasti skaitytojai iš pradžių retai pirkdavo Miłoszo knygas bei mokslines jo kūrybos analizes, nes pirmaisiais mūsų politinių ir ekonominių permainų metais vyravo skurdas, o knygos buvo brangios. Šis laureatas buvo gerbiamas tik formaliai, nepažinus jo kūrybos. Pasirodžius mano knygai „Karolis Wojtyła...“ buvau kviečiamas į jos pristatymą keliuose miestuose, – tada pastebėjau, kad retas yra skaitęs Miłoszo knygas. Net mokytojai polonistai paprastai žinojo tik keletą chrestomatinių eilėraščių ir stebėjosi, kada kalbėjau apie Miłoszo priešiškumą lenkybei.

Rengdamas savo darbą apie Miłoszą, jūs nepagailėjote jėgų ir susipažinote su visais šio rašytojo kūriniais. Tad kaip jūs, literatūros istorikas, vertinate „Pakelės šunyčio“ autoriaus kūrybą?

Poetinė Czesławo Miłoszo kūryba ir prieškariu, ir emigracijos laikotarpiu buvo gana gero lygio, tačiau ne tai buvo svarbiausias motyvas skirti jam Nobelio premiją. Čia lėmė maištas prieš komunizmą, nutraukti ryšiai su Lenkijos Liaudies Respublika ir antisocialistinės knygos: „Valdžios paėmimas“ ir „Pavergtas protas“. Už pirmąją jis netgi buvo gavęs premiją iš prancūzų, be to, buvo premijuoti ir dar keli jo kūriniai.

O kaip galima vertinti Miłoszo – žmogaus ir piliečio – poziciją? Jį išauklėjo ir išugdė Lenkija, o jis jai atsilygino atviru nedėkingumu ir netgi – panieka bei priešiškumu?

Nuo vaikystės iki pat mirties Miłoszas jautėsi esąs tiktai Lietuvos pilietis. 1996 metais savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ pareiškė: „Noriai prisiimu Lietuvą, savo protėvių tėvynę“. Jo neapykanta lenkams gimė jau vaikystėje. Knygoje „Gimtoji Europa“ atvirai prisipažįsta, jog jo sąmonėje formavosi „nenumaldoma (obsesiška) neapykanta“ lenkiškumui; ji vis didėjo, nes, kalbėdamas apie studentavimo metus Vilniuje, lenkų universitete, taip pat prisipažino: „Negalėjau pakęsti lenkų nacionalistų“. Priešiškumas lenkams lėmė ir tai, kad net įstojo ten į kairuolišką organizaciją. Apie tai minėtoje knygoje rašo: „Kairiųjų link (...) mane pastūmėjo ne marksizmas, bet mano priešinimasis lenkų obskurantams“ (jis dažnai taip vadina lenkus).

Kada Miłoszą ketvirtajame dešimtmetyje išmetė iš Vilniaus radijo už prokomunistinius feljetonus, jis išvyko į Varšuvą, bet Lenkijos sostinės nemėgo, rašinėjo apie ją paskvilius. Per hitlerinę okupaciją kritikavo lenkišką patriotiškumą, tada netgi nusprendė pasisakyti prieš „lenkiškąjį teisingumą“ („Tuoj po karo“). Dar po metų formulavo savo dvasinį credo: „Kad būtum žmogus, reikia nutautėti“ („Privačios pareigos“). Todėl iš esmės tapo kosmopolitu, o Lietuva ir toliau liko esminiu jo asmenybės formavimo šaltiniu, ją su didžiuliu pasigėrėjimu vaizdavo savo knygose. Savo nuomonę jis megalomaniškai aukštindavo, tad visa jo kūryba yra autobiografinio pobūdžio. Faktas, kad Lenkijai ir mums, lenkams, jautė hipertrofuotą priešiškumą, tai išreiškė eilėraštyje „Gamta“: „Ar ilgai ištversiu Lenkijos absurdus“. Toks jo požiūris į mus vyrauja jo kūryboje.

Žinome (?) ir Miłoszo požiūrį į lenkų katalikybę...

Miłoszas daug sykių negatyviai kalbėjo apie lenkų Bažnyčią, kuri mums sunkiais laikais skleidė ir stiprino patriotines nuotaikas. Knygoje „Gimtoji Europa“ rašė: „Sau pažadėjau niekada nesitaikstyti su lenkiškąja katalikybe (...) tai yra, nenusileisiu beždžionėms“. O „Teologiniame traktate“ taip suniekino Čenstochovos Dievo Motiną: „ Esu kilęs iš šalies, kur tavo šventovės / stiprina tautines iliuzijas ir Tave globoja, pagonių dievaite, /gina nuo priešų“. Tokių ir kitokių antilenkiškų ir antikatalikiškų Miłoszo pareiškimų pateikiu savo knygoje ir daugiau, – kviečiu ją skaityti norinčius gauti išsamesnių žinių šia tema.

Jūs gyvenate Krokuvoje, karališkoje sostinėje, kurios savivaldybės nariai Miłoszui suteikė garbės piliečio vardą. Vienas meras paskyrė jam nemažą butą, apmokamą mokesčių mokėtojų. Turbūt atsiras ir tokių valdžios atstovų, kurie panorės kokią nors Krokuvos gatvę pavadinti mirusio poeto vardu. Ar, jūsų nuomone, nėra skandalinga, jog visuomenė, praradusi tautinį paveldą ir vis labiau skurdinama, priversta garbinti tokius asmenis, kurie tiesiog programiškai griauna vertybes, artimas kiekvieno lenko širdžiai?

Gerai, kad jūs užsiminėt apie šią problemą, nes tai didelis nesusipratimas, jog Krokuvos valdžia taip aukština Czesławą Miłoszą. Aukštinti ir visais būdais apdovanoti reikėtų tik didelius patriotus, kurie labai nusipelnę Lenkijai. Tuo tarpu tas lietuvis – Nobelio premijos laureatas – savo kūriniuose prirašė kupetas paskvilių apie mūsų kraštą ir jo gyventojus. Bet manyčiau, kad Krokuvos valdžios atstovai taip gerbia Miłoszą dėl to, kad neskaitė jo knygų ir nesusipažino su patyčiomis, svaidomomis lenkams. Nemalonu ir tai, jog jo kūriniai verčiami į kitas kalbas. Ką pamanys įvairių tautų atstovai, kai skaitys to Nobelio premijos laureato paskvilius apie mūsų kraštą?

Mirusio literato bičiuliai ir šalininkai jau iškėlė idėją palaidoti jį Paulinų vienuolyno požemiuose, Nusipelniusiųjų koplyčioje, Ant Uolos („Na Skałce“), antrajame po Vavelio tautiniame Panteone. Turint galvoje Miłoszo priešiškumą lenkų katalikybei bei mūsų tautai, tai būtų įžūlus bandymas suniekinti tautinį sacrum ir mūsų šventenybių profanacija, ar ne tiesa? Šiuo atveju norisi pakartoti ponios Łucijos Łukaszewicz, Torūnės aukštosios visuomeninės ir medialinės kultūros mokyklos prorektorės (visai nežinoma privati mokyklėlė – vert.), žodžius: „Šalin nuo to, kas lenkams yra sacrum!“

Krokuvos vienuolyne Ant Uolos guli dideli patriotai, tarp jų – Janas Długoszas, Wincentas Polis, Józefas Ignacas Kraszewskis, Teofilis Lenartowiczius, Adamas Asnykas, Stanisławas Wyspiańskis ir daug kitų, kurie per visą gyvenimą plušo Lenkijos labui, savo kūriniais ręsdami mūsų Tautos vertybes. Būtų skandalas, jei tarp jų atsirastų Miłoszas, kuris mūsų tautines vertybes diskvalifikavo ir dergė. Tačiau dar turime daug protingų žmonių, kurie neleis, kad tarp mūsų iškiliųjų patriotų, palaidotų Ant Uolos, atsirastų paskvilių prieš lenkybę autorius, svajojęs „išsprogdinti Lenkiją“.

Ačiū už pokalbį.

Vertė Algis Kalėda
Versta iš: „Nasz Dziennik“, 2004-08-19.