Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2002 metų Lietuvos ir Lenkijos Seimų premijos laureatai

2003-01-15
2002 metų Lietuvos ir Lenkijos Seimų premijos laureatai

2002 m. lapkričio 28 dieną Krokuvoje Nobelio premijos laureatui Czesławui Miłoszui buvo įteikta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos premija. Dar vienu šios premijos laureatu tapo JAV gyvenantis poetas Tomas Venclova.

Šį apdovanojimą 1998 metais įsteigė Vilniuje abiejų šalių Seimų parlamentinės asamblėjos sesija, ir jis įteikiamas asmenims už reikšmingą indėlį į abiejų tautų kultūrinį bendradarbiavimą.

Iki šiol šios premijos laureatais yra tapę "Kultūros barų" redaktorius Bronys Savukynas, istorikai - profesorius Jerzy`s Kłoczowskis, Alfredas Bumblauskas, Bogdanas Cywińskis.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Česlovas Juršėnas, Seimo Pirmininko pavaduotojas Artūras Skardžius ir Seimo narys Artūras Plokšto, Lietuvos Respublikos ambasadorius Lenkijos Respublikoje Darius Degutis dalyvavo Czesławui Miłoszui įteikiant apdovanojimą Krokuvoje ir su džiaugsmu pasveikino laureatą. Lietuvoje gimęs poetas - iki šiol vienintelis Vilniaus universiteto absolventas Nobelio premijos laureatas. Jis dar esant geležinei uždangai garsino Vilniaus grožį pasauliui. Nobelio premijos laureato pagerbimo ceremonijoje 1980 metų gruodžio 8 dieną Czesławas Miłoszas sakė: "Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą - mitų ir poezijos šalį… Yra palaima iš likimo gauti tokių mokyklinių ir universitetinių studijų, koksai buvo Vilnius - fantastiškas į šiaurės girias perkeltas itališkos baroko architektūros miestas, kur kiekviename akmenyje glūdi istorija. Keturiasdešimties katalikų bažnyčių, tačiau kartu ir daugybės sinagogų miestas, tais laikais žydai jį vadino Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug susigėrė many iš storųjų mūsų senojo universiteto sienų, iš užmirštų Romos teisės formulių, iš Lenkijos literatūros ir istorijos, stebinančios jaunuosius amerikiečius išskirtiniais bruožais: nuolaidžia anarchija, įnirtingus ginčus nuginkluojančiu humoru, organiško bendrumo pajauta, nepasitikėjimu kiekviena centralizuota valdžia".

Czesławas Miłoszas nėra abejingas Vilniui iki šiol. Apie tai byloja kad ir Lenkijoje kartu su Bujaku neseniai išleista knyga apie Vilnių "Lietuvos širdis" ("Serce Litwy").

Asamblėjos laureatu Czesławas Miłoszas tapo kartu su bičiuliu Tomu Venclova. Abu daug nuveikė, kad lietuvių ir lenkų santykiai taptų geresni, civilizuotesni. Ne kartą Miłoszas yra sakęs:"Man patinka, kai Tomas yra šalia". Šį kartą buvimas šalia įgavo naują prasmę. Abu bičiuliai tapo Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo parlamentinės asamblėjos premijos laureatais.

Tomas Venclova - 1937 m. Klaipėdoje gimęs poetas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, publicistas. 1960 baigė lituanistiką VU, kurį prieš du dešimtmečius baigė ir Czesławas Miłoszas.

Dar mokydamasis universitete, paskatintas įvykių Lenkijoje, Tomas Venclova išmoko lenkų kalbą. Ji, kaip teigė poetas, jam atvėrė kelią į pasaulį. Lenkų kalba tuo metu buvo leidžiama verstinė literatūra, kurios tuometinėje TSRS nebuvo.

1975-ųjų gegužės 9 dieną Tomas Venclova parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, kuriame teigė negalįs dirbti Lietuvoje viešo kultūrinio darbo, tad nenorėdamas veidmainiauti, prašąs išleisti į Vakarus. "Žinojau, kad žengiu rizikingą, net labai rizikingą žingsnį. Užėmę tokią poziciją kaip manoji Tarybų Sąjungoje patekdavo ir į kalėjimus, ir į psichiatrines ligonines". Ir čia į pagalbą atėjo profesorius Czesławas Miłoszas, organizuodamas galimybę Tomui Venclovai vieną semestrą dėstyti Berklio universitete. 1977 metais išvykęs į JAV, Tomas Venclova gyvena ten iki šiol ir dabar profesoriauja Jeilio universitete.

Lenkiją ir T.Venclovą sieja seni ryšiai. Lenkija buvo pirmoji užsienio šalis, kurią aplankė poetas. Lenkija buvo šalis, kurioje jis surado bičiulių. O Cz.Miłoszo ir T.Venclovos ryšių įtaką Lietuvos intelektualiniam gyvenimui sunku pervertinti.

Buvęs disidentas A.Michnikas yra taikliai apibūdinęs Cz.Miłoszo ir T.Venclovos bendrumą: jie nepriklausomai ir kritiškai vertina savo tautų kultūrinius stereotipus. Neatsitiktinai Cz.Miłoszas, kurį daugelį metų spaudė komunistų propaganda, buvo ir liko žiauriai puolamas ortodoksų patriotų. T.Venclova taip pat sulaukė daug dygių žodžių iš lietuvių nacionalistų.

Daugiausia kontroversiškų vertinimų yra sulaukę T.Venclovos straipsniai, skirti lietuvių santykiams su žydais, lenkais, rusais: "Žydai ir lietuviai", "Rusai ir lietuviai", "Lenkai ir lietuviai".

T.Venclova rašė Cz.Miłoszui: "Tautinių jausmų humanizacija yra visų svarbiausias reikalas, ką gi, turime prie to kiek įstengiame prisidėti. Norint humanizuoti tuos jausmus, pirmiausia reikia pasakyti tiesą apie tautų bendradarbiavimo istoriją, nedemonizuojant svetimųjų ir nedievinant savųjų".

Czesławo Miłoszo, Tomo Venclovos, Wisławos Szymborskos ir Günterio Grasso kilni misija Vilniuje 2000 metų rudenį buvo reikšmingas įvykis kultūriniame Lietuvos gyvenime, prisidėjęs prie tautinių lietuvių ir lenkų jausmų humanizacijos.

1991m. Tomas Venclova tapo Liublino universiteto garbės daktaru, 2001 metais pelnė Lenkijos "Pasienio žmogaus" apdovanojimą.

Rimantas Stankevičius

* * *


Lenkijos Respublikos Seimo
ir Lietuvos Respublikos Seimo
Asamblėjai

Dėkoju už garbingą apdovanojimą, juo malonesnį man, kadangi dalinuosi jį su savo bičiuliu, lietuvių poetu Tomu Venclova.

Mes turime ši tą bendra. Lenkijoje aš ne kartą buvau kritikuojamas už savo pernelyg prolietuvišką nusistatymą, o jis - Lietuvoje už savąjį prolenkišką.

Tačiau pasirodė, jog mūsų mąstymo būdas kone pranašiškai atitiko dabartines Europos integracijos tendencijas. Naudodamasis proga, noriu keliais žodžiais paaiškinti savo jausmus Lietuvai. Kad gimiau pačiame jos viduryje, Kėdainių apskrityje, - ne atsitiktinė mano biografijos detalė. Atvirkščiai - savo sąmonės ir pasąmonės upės slėnyje randu gana paslaptingų elementų, kuriuos galiu paaiškinti tiktai daugelio savo protėvių kartų įsišaknijimu gyventoje žemėje. Vaikystės klausos bei regos įspūdžiai per visus tuos išeivijoje praleistus metus formavo mano poeziją ir prozą. Kadaise rašiau, kad, gana ilgai gyvendamas prie Ramiojo vandenyno, mintyse pyniau savo literatūrinius gamtovaizdžius, kurie plėtojosi į šiaurę, pietus, rytus bei vakarus nuo vieno taško - nuo vietos, kurioje gimiau, nuo Nevėžio.

Man atrodo, jog nuolatinės pastangos grįžti ten, iš kur pradėjau savo kelionę į pasaulį, suformavo mano pasipriešinimą aplinkos spaudimui prisiimti vieno ar kito laikotarpio mąstymo ar meno madas. Paradoksalu, bet tai nulėmė ir mano apsisprendimą nekeisti kalbos, nepradėti rašyti angliškai.

Lietuvos lenkai - savita gentis. Kai kuriems iš mūsų lenkų kalba visiškai netrukdo rūpintis Lietuvos gerove. Prisiminkime, kad ir didysis airių poetas Williamas Butleris Yeatsas rašė angliškai, o ne airiškai.

Negalėčiau pasakyti, kad nesu girdėjęs abipusių priekaištų, kad nesuvokiu tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų tvyrojusios įtampos priežasčių. Džiaugiuosi, jog ši Tomui Venclovai ir man skirta premija, atrodo, liudija, kad ši įtampa po truputį grimzta praeitin.

Czesławas Miłoszas

Krokuva, 2002 m. lapkričio 28 d.


* * *

Dėkoju už garbingą apdovanojimą. Galiu tiktai didžiuotis - nors ir nepelnytai - kad jį dalijuosi su Czesławu Miłoszu, vienu iš žymiausių Lenkijos, taip pat Lietuvos ir visos Europos poetų, kurio indėlis į lenkų ir lietuvių savitarpio supratimą yra neprilygstamas.

Džiaugiuosi, jei galėjau nors truputį prisidėti prie istorinio lietuvių ir lenkų tautų susitaikymo. Tai anaiptol nebuvo lengva. Kaip ir dauguma lietuvių, nuo vaikystės mane supo nepasitikėjimo ir netgi priešiškumo Lenkijai atmosfera. Lenkų kalba keletą šimtmečių vyravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, palikdama vietinėms kalboms tik antraeilį vaidmenį, taigi ir lenkų kultūros poveikis tose žemėse buvo labai didelis. Lietuvių tautinis sąjūdis atsirado tik tada, kai lenkų kova dėl nepriklausomybės atgavimo jau turėjo garbingas tradicijas. Iš čia neišvengiamai kilo konfliktai, paženklinti galybės paradoksų ir netgi absurdų. Juos sustiprino ilgametis ginčas dėl Lietuvos sostinės Vilniaus, kurią abi tautos laikė sava. Ginčas virto net ginkluotais susidūrimais - laimė, liūdname XX amžiaus fone jie buvo palyginti nežymūs. Vis dėlto konfliktai paliko skaudžių prisiminimų. Ir lietuvių, ir lenkų pusėje buvo - tiesą sakant, tebėra - žmonių, kuriems tie prisiminimai svarbesni už bendros europinės ateities perspektyvą. Tų žmonių poveikis ankstyvoje jaunystėje neaplenkė nė manęs.

Vis dėlto tikiu, kad mano karta yra įveikusi šiuos istorinius kompleksus. Jie pradėjo nykti turbūt nuo 1956 metų, kada lenkų kova dėl laisvės atsiliepė aidu ir Lietuvoje. Tada Lenkija parodė mums, kad ir komunistinėje santvarkoje įmanoma išsaugoti vidinį savarankiškumą bei nepriklausomą visuomenės nuomonę. Tada ji virto svarbiu žinių šaltiniu ir langu į pasaulį. Ne iš karto, bet šiaip ar taip patyrėme, jog lenkų intelektualai bei politikai - iš pradžių emigracijoje, paskui ir krašte - ima permąstyti požiūrį į Lietuvą ir Vilnių. Czesławas Miłoszas bus čia suvaidinęs vieną svarbiausių vaidmenų. Dar sovietiniais laikais, nors ir ne be vargo, buvau dusyk patekęs į Lenkiją. Ligi tol lenkiškai tik skaičiau, bet pervažiavęs sieną supratau, kad galiu ir susikalbėti. Beje, su lenkų nepriklausoma inteligentija radau bendrą kalbą ir platesne prasme. Suvokiau, jog mūsų poreikiai ir ateities vizijos praktiškai sutampa.Taip pat suvokiau, kad lietuvių ir lenkų savitarpio priešiškumo metas tebuvo istorinė aberacija. Nuo Gedimino laikų ligi 1863 metų sukilimo ėjome kartu, ir ta tradicija svaresnė už negeras XX amžiaus tradicijas. Dera suprasti ir tai, kad lenkų kultūros įtaka Lietuvai galbūt yra ambivalentiška, bet teigiamas dėmuo joje žymiai pranoksta neigiamą.

Emigracijoje turėjau garbės palaikyti dialogą su Czesławu Miłoszu. To dialogo mintys pasiekė ir Lenkiją, ir Lietuvą. Dabar, kada Vilniaus klausimas yra galutinai išspręstas, o abu mūsų kraštai yra įsijungę į demokratinę Europą, jos gali atrodyti akivaizdžios. Prieš ketvirtį amžiaus taip dar nebuvo.

Lietuvos lenkai ir Lenkijos lietuviai tebeturi problemų, apie kurias abi pusės neretai prabyla spaudoje ir kitur. Taip tikriausiai bus visada, nes tautinių mažumų egzistavimas be problemų iš viso neįmanomas. Bet manau, kad konfliktai dabar toli gražu ne tokie aštrūs, kaip būdavo. Tie, kurie neįsivaizduoja lietuvių ir lenkų santykių be priešiškumo, patyrė istorinį pralaimėjimą. Tikiuosi, kad ir šios dienos įvykis tatai paliudija.

Tomas Venclova



 

Knygos

Sankirta
Tomas Venclova
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą