Lenkiškai rašantis lietuvių rašytojas

Czesławo Miłoszo gyvenimas ir kūryba Vakarų spaudoje

"Galbūt netoli ta diena, kai išgirsiu, kad jis mirė. Rašytojui Czesławui Miłoszui iki šimtmečio trūksta septynerių metų. Jis gimė 1911 m. senojoje Lietuvoje, kuri tada buvo carinės Rusijos dalis. Jis mirs kaip lenkų ir amerikiečių poetas. Štai šitaip jį pristatys antraštės". Tai citata iš Miłoszo mirties išvakarėse rašyto Bernardo Lane’o straipsnio, kuris Australijos dienraštyje "Australian" atsitiktinai pasirodė rugpjūčio 14-ąją – mirties dieną. Poeto kilmė čia apibūdinta taip: "Miłoszas gimė ant Nevėžio [Niewiaza] upės kranto, o jo jaunystės miestas buvo senasis Wilno (dabar Vilnius – Lietuvos sostinė). Būdamas lenkiškai kalbančios dvarininkijos palikuonis, jis paveldėjo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kolektyvinę atmintį – ši pagoniška valda buvo įstrigusi tarp katalikiškos Lenkijos ir Prūsijos teutonų riterių ordino veržlios krikščionybės".

Sekmadienį ir pirmadienį Vakarų spauda labai plačiai pagerbė Czesławo Miłoszo atminimą. Daug kur pabrėžiama, kad tai buvo rašytojas, patyręs ir aprašęs abi didžiausias XX a. totalitarizmo apraiškas: vokiškąjį nacizmą ir sovietinį komunizmą. "Washington Post" rašytoją apibūdino taip: "Vienas reikšmingiausių smurtingojo XX amžiaus poetų, kurio atvirą žvilgsnį į nežmoniškumą švelnino jo meilė pasaulio grožiui". Čia teigiama, kad Jungtinėse Valstijose Miłoszas buvo vienas skaitomiausių poetų, nors pirma angliška jo poezijos knyga išleista tik 1973 m.

"New York Times" paskelbtas didžiulis nekrologas su poezijos citatomis (beveik pusantro "Šiaurės Atėnų" puslapio apimties). Čia cituojamas ankstesnis savaitinio žurnalo "Nation" straipsnis: "Ištremtas iš pasaulio, kuris nebeegzistuoja, savo akimis matęs, kaip naciai nusiaubė Lenkiją ir kaip Sovietų Sąjunga užvaldė Rytų Europą, Miłoszas savo poezijoje imasi esminių mūsų epochos problemų: istorijos poveikio moralinei būčiai, paieškos, kaip sugriautame pasaulyje ištverti dvasinius griuvėsius".

Laikraščiui "Frankfurter Allgemeine Zeitung" nekrologą parašė ne kas kitas, kaip Marcelis Reichas-Ranickis, vadinamasis "vokiečių literatūros popiežius", kilęs iš Lenkijos. Pasak jo, Miłoszo kūryba "grįsta refleksijos ir emocijos priešprieša, melancholišku mąslumu ir aistringu angažuotumu. Mat Miłoszas iš pat pradžių buvo intelektualus poetas – ir poetiškas prozininkas. Jo juslingos prozos pavyzdys yra autobiografinis romanas "Isos slėnis". Beje, šios knygos vokiškas vertimas pasirodė jau 1957 m.

Biografija ir politika

"Neue Zürcher Zeitung" straipsnyje teigiama, kad iki Nobelio premijos suteikimo 1980 m. Miłoszas Vakaruose daugiau buvo žinomas kaip eseistas ir kritikas. Minėtame "New York Times" straipsnyje pabrėžiama, kad jis laisvai kalbėjo lenkiškai, lietuviškai, rusiškai, prancūziškai ir angliškai. Čia primenama, kad ketvirtajame dešimtmetyje Miłoszas Paryžiuje studijavo literatūrą. "Tenykštis giminaitis Oskaras Milašius [Milosz], dirbantis Lietuvos pasiuntinybėje ir prancūziškai rašantis poeziją, padėjo praplėsti jo pasaulėžiūrą ir formuoti poetinį stilių".

Visuose straipsniuose aptariamas Miłoszo sprendimas pasilikti Vakaruose. "1951 m. jo pavardė sumirgėjo visuose Vakarų laikraščiuose, staiga jis išgarsėjo – tiesa, tik trumpam laikui. [...] Tai, kad šis diplomatas prieš karą ir po jo buvo išleidęs keletą poezijos knygų, pranešimuose neminėta, – rašė Reichas-Ranickis ir įžvelgė tokią kuriozišką pastarojo nutylėjimo priežastį: – Matyt, žinių agentūrose baimintasi, kad nuoroda į Miłoszo poetinę kūrybą sukels abejonių dėl pabėgėlio rimtumo ir visuomenės akyse sumenkins jo politinį apsisprendimą".

Įdomi detalė pateikta "New York Times" straipsnyje: "Jam tariantis dėl savo ketinimo, ne menkesnė figūra kaip Albertas Einsteinas per pokalbį Prinstono universitete patarė jam grįžti namo į Lenkiją ir nepasitraukti į Vakarus, kur jo laukia liūdnas emigranto likimas".

Nekrologuose nurodoma, kad viena įtakingiausių jo knygų buvo "Pavergtas protas", parašyta po sprendimo pasilikti Prancūzijoje. Dienraštyje "Frankfurter Rundschau" rašoma, kad, išleidus šią knygą, Miłoszas bemat tapo pasaulinio garso autoriumi. Reichas-Ranickis šį pagarsėjimą traktuoja skeptiškiau: "Vokiškas leidimas, pateiktas su Karlo Jasperso pratarme, buvo gausiai recenzuojamas ir greitai užmirštas". "Neu Zürcher Zeitung" nekrologe, nedaug trumpesniame už tą, kurį pateikė "New York Times", aiškinama, kad "Pavergto proto" idėjos anaiptol nėra tiesmukiškos: "Ypatingas Miłoszo nuopelnas buvo tas, kad jis pakoregavo naivų vakarietišką įsivaizdavimą apie priespaudos sistemą ir tam tikra prasme atskleidė "valdymą iš apačios" socialistinėje Lenkijoje. Tiesa, šaltojo karo įkarštyje "Pavergtas protas" Vakaruose buvo klaidingai suprantamas kaip antikomunistinis manifestas".

Žinia, Vakaruose, ypač Prancūzijoje, tuo metu kai kas klaidingai suprato ir naiviai įsivaizdavo pačią komunistinę diktatūrą. "Frankfurter Rundschau" rašoma, kad Prancūzijoje Miłoszas "susidraugavo su Albert’u Camus, kuris tuo metu patyrė stalinistinį Sartre’o pasmerkimą". O štai kaip "New York Times" nekrologo autorius Raymondas H. Andersonas aiškina rašytojo persikėlimą į Ameriką 1961 m.:

1960 m. Miłoszui jau buvo įgrisęs gyvenimas tarp prancūzų kairuoliškų intelektualų rietenų. Gerokai vėliau jis kandžiai kalbėjo apie tuos vakariečius, kurie tada Sovietų Sąjungą vis dar laikė ateities viltimi, ypač tuos "prancūzų intelektualus, kuriems atrodė, kad tik nesveiko proto žmogus gali atsisakyti savo, kaip rašytojo, padėties liaudies demokratijoje ir pasirinkti kapitalistinius, pūvančius Vakarus".

Kartu straipsniuose pabrėžiama, kad jo požiūris į Ameriką visada išliko dviprasmiškas. "Los Angeles Times" nekrologe sakoma, kad savo gyvenimą Šiaurės Kalifornijoje, kur jis išgyveno ilgiau negu bet kurioje kitoje vietoje, pats rašytojas taip apibūdino: "Norom nenorom Kalifornijos peizažai susiliejo su Lietuvos peizažais".

Šiame Kalifornijos laikraštyje, kaip ir kitur, minimas Miłoszo dėmesys religijai: "Kaip praktikuojantį kataliką, Miłoszą traukė Jobo knyga, kurioje kančiomis išbandomas, bet nesunaikinamas žmogaus tikėjimas Dievu. Miłoszas išvertė į lenkų kalbą iš hebrajų arba graikų nemažai Biblijos knygų. Labiausiai jis mėgo Psalmes, Jobo knygą ir Apreiškimą".

Lietuviškos sąsajos

Lietuva figūruoja visuose Czesławo Miłoszo nekrologuose. Faktai daugiausia išdėstyti teisingai, o juk anksčiau esu skaitęs, pvz., kad Miłoszas gimė Lenkijos ir Lietuvos paribyje. Įdomu, kad daugumoje angliškų tekstų jau rašoma Vilnius, o ne Wilno. Pasitaikančiais nenuoseklumais nereikėtų stebėtis – lietuviškuose spaudiniuose esu aptikęs štai tokių Miłoszo gimtinės variantų: Šėtainiai, Šeteiniai, Šeteniai, Šetainiai. Pastarasis galgi teisingas.

Šiuo atžvilgiu kiek disonuoja pateikimas Britanijos dienraštyje "Guardian": "Jam pasisekė, kad gimė 1911 m., tad dar spėjo subręsti ir gauti universitetinį išsilavinimą (Wilno) nepriklausomybę atgavusioje Lenkijoje". Straipsnio autorius – Adamas Czerniawskis. Bet neimsime piktintis. Juolab kad toliau čia pagerbiama ir lietuviška sąsaja:

Be abejo, Nobelio premijos paskyrimas 1980 m., Miłoszo atsivertimas iš marksizmo į katalikybę ir vizionieriškos iškylos po Swedenborgo bei Blake’o miglas daugeliui lenkų padėjo susitaikyti su šiuo niūroku ir nepatikliu lietuviu. Lietuva, susijungusi su Lenkija 1386 m., lenkų yra meiliai įsivaizduojama kaip slėpiningas, romantiškas paribio kraštas, pagimdęs Mickiewiczių ir Piłsudskį; tad akivaizdu, kad Miłoszui buvo patogu pabrėžti ryšius su šiuo regionu, prieinant netgi iki visų sąsajų su Lenkija neigimo. Bet lietuviškai jis nieko neparašė ir vis labiau artėjo prie anglų kalbos (per augantį vertėjų būrį).

Kai kur nekrologuose skaitytojams trumpai paaiškinama, kas ta Lietuva. Štai "Frankfurter Rundschau" autorius Michaelis Braunas:

Šioje mažoje Pabaltijo valstybėje, kuri viduramžiais, būdama Didžioji Kunigaikštystė, tapo viena iš Rytų Europos galybių, nuo seno kryžiavosi ir kovojo lenkiškos, baltarusiškos, žydiškos ir lietuviškos tradicijos, taip pat ir valdžios siekiai.

Vien Lietuvos sostinė Vilnius, kuris lenkams buvo Wilno, o gyventojams žydams – Vilna, XX amžiuje trylika kartų keitė šeimininkus ir klimpo ilgoje okupacijos, išvadavimo ir vėl naujos despotijos istorijoje. Šioje kovos dėl valdžios atmosferoje suvešėjo nuodingas nacionalizmas, kurį laiką traukęs ir jaunąjį Miłoszą. [...]

Lietuvos kaimai, kuriuose jis augo kaip dvarininkų šeimos atžala, per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinti uolių stalinistinės jėgos politikos vykdytojų, jų gyventojai deportuoti į Sibirą arba išžudyti. Vėliau prireikė dar keleto traumuojančių gyvenimo pamokų, kol šeštojo dešimtmečio pradžioje Miłoszas išsivadavo iš savo ideologinio trumparegiškumo.

Dienraštyje "Welt" dėstoma: "Skaitydamas autobiografinius ir kultūrinius istorinius pasižvalgymus po šią "Šiaurės Jeruzalę", imi suvokti bendrą lenkų, žydų ir lietuvių gyvenimą, kalbų bei religijų įvairovę ir kaip visa tai nusiaubė karas bei stalinistinė diktatūra".

Laikraštyje "Neue Zürcher Zeitung" Ulrichas M. Schmidas (rašęs ir apie Lietuvą) aiškina taip:

Kilmė Miłoszą suformavo ilgam laikui: jis visada save laikė lenkiškai rašančiu lietuvių rašytoju. Lietuva Miłoszui buvo sunkiai perprantamas ruožas tarp daugelio pasaulių: geografiškai įsikūrusi tarp Rytų ir Vakarų, politiškai – tarp priklausomybės ir autonomijos, konfesiniu požiūriu – tarp Romos ir Bizantijos. Šis savitas kilmės neapibrėžtumas lėmė tokį Miłoszo kūrybinį kelią, kuriame jis visada siekė tiesti tiltus tarp skirtingų kultūrų.

O Marcelis Reichas-Ranickis ("Frankfurter Allgemeine Zeitung") įžvelgia paradoksą:

Viskas šiek tiek susipainioja pridūrus, kad Vilnius – gražiausias, žavingiausias ir svarbiausias Lietuvos miestas, dabartinė šios šalies sostinė – tarp abiejų pasaulinių karų priklausė Lenkijai.

Vilniuje, kur vienodai kryžiavosi lenkiškos, rusiškos, lietuviškos ir žydiškos įtakos, Miłoszas subrendo, ten jis studijavo teisę. Šis kiek egzotišką įspūdį darantis miestas suformavo jo toleranciją ir jo tarptautinę, kosmopolitinę mąstyseną.

Dabartiniai lietuvių poetai angliškoje periodikoje

Reicho-Ranickio straipsnyje kalbama ir apie tai, kad Lenkija visų pirma yra ne romano ar dramos, o poezijos žemė. "Kuo originalesnė, kuo geresnė lenkų poezija, tuo mažiau ji leidžiasi verčiama į kitą, ypač neslavų, kalbą. Išversti galima viską, tik ne šios poezijos žavesį. Todėl apskritai lenkų literatūra nepakankamai įvertinama".

Šiuos žodžius, ko gero, galima taikyti ir lietuvių poezijos sunkiems keliams pas užsienio skaitytojus. Velso ketvirtiniame poezijos žurnale "Poetry Wales" (2004 m. vasaros numeryje) pritaikyta pateikimo forma, pavadinta ne vertimu, o sekimu. Kaip eilėraščių autoriai pristatomi Velso poetai, neva sukūrę eilėraščius sekdami lietuvių autoriais. Iš tikrųjų nuo originalų leista sau nutolti nemažai. Šitaip pristatyti Eugenijus Ališanka, Gintaras Grajauskas, Sigitas Geda, Vytautas Bložė. Kornelijui Plateliui pavyko patekti į leidinį autentiškesniam – išverstam Jono Zdanio. Šiaip ar taip, šiame fone vertingas yra informatyvus ir gerai subalansuotas Eugenijaus Ališankos straipsnis apie šių laikų lietuvių poeziją (ir ne tik poeziją).

Prieš metus ("Š. A.", 2003.VIII.9) rašiau apie naują Amerikoje leidžiamą pusmetinį žurnalą "Absinthe", skirtą naujai europiečių kūrybai. Pirmame numeryje buvo pateikta G. Grajausko poezijos, o prieš keletą mėnesių pasirodęs antras numeris pradedamas dviem Lauryno Katkaus eilėraščiais (vertė Kerry Shawnas Keysas).