galima buvo bendrai (privačiai, mums nematant) apsitarti siužetą personažus, aplinką, eigą, būtinai finalą, tada pasidalinti atsakingom sritim, vaidmenimis ir kartu rašyti netgi dialogus. čia kaip kurti spektaklį su režisieriumi, kur kiekvienas savo improvizacijos įdeda. o dabar atrodo lyg atskiri monospektakliai.
kaip atskirus skaitant nekliūna, bet labai keistas kūrinys bandant jį suvokti vientisą. jeigu kas kurtų dar vieną tokį, siūlyčiau neiti tuo pačiu keliu lipdant iš skirtingų autorių dalių, o visiems autoriams kartu rašyti vieną bendrą kūrinį.
1. Susirinko įdomūs, raštingi žmogai su fantazija.
2. Koncepcija vis tik paremta ne visiems žinomu iš anksto aptartu siužetu, o rašyk-kai-prisėdi (write by hot pants) principu.
3. Labai įdomu kabinti sankabėles ant svetimų sakinių ir vaizdų. Penkios nežinomybės, kurias gauni tarp gimdymų, labai žadina fantaziją (ne vien šiek tiek nervina). Nieko nesame įsipareigoję, todėl tą ir darome – linksminamės.
4. Pro šalį praeinančios Džulijos vertina procesą labai rimtai – teisingai, o jeigu šedevras? Kiekvienam iš mūsų nuolat norisi viską mesti. Greičiausiai tik vienas Lionia, prieš pradėdamas šį projektą, bent kiek suvoke, ką mes rašome – laimei, viskas praeina, ne vein meilė...
- Spaudai? Ei, Spaudai!
- Aš? Ką?
- Pasitrauk nuo hamako, fryke tu!
- Nepyk, Julija, užsisvajojau...
- Svajok sau namie. Vonią turi?
- Ne, tik dušą. O koks skirtumas?
- Yra nedidelis, bet tiek to. Ir nežiūrėk tu man į burną visąlaik.
- Atsiprašau. Man labai gaila. Nesu toks neigiamas, koks pasirodžiau.
- Aha. Frykas, sakiau gi.