Ferma, 3 skyrius: Paskutinė žemuogės vasara

Ji slinko senamiesčio gatvėmis neskubėdama, savuoju seno žmogaus ritmu. Tik paryčiui taip ir galėtum, dienomis šis Gorkigatvis yra tarsi koks lietvamzdis, lietaus žmonių minia šniokščia žemyn nesustodama, juda ir nenustygstantys žmonės - oro burbulai, tik jau priešinga kryptimi.

Pastovėjo skverelyje prie fontano. Tuščia, nė gyvos dvasios. Ryto prieblandoje namai stūksojo, kaip iš vienodų kubelių sudėtos reljefiškos uolos, kaip tik Mineckraft  ji šiuo metu ir žaidė, viena slinko per mėnulišką peizažą, betrūko tik, kad iš kokios tarpuvartės išslinktų voras, zombis, lanku apsiginklavęs griautis arba žalias, nemaloniai šnypščiantis ir susiprogdinantis „kryperis“.

Mylėjo savo anūką, įsitaisiusį kažkur, kaip jis sakydavo, šio miesto aity sektoriuje. Girdydavo žemuogių arbata kaskart, kai atveždavo į jos senamiesčio butą laidoti dar vieną savo kompiuterį. Dažnokai juos keitė. Kiekviename palikdavo jai po naują pasaulį. Na, kompiuterinį žaidimą.

Tai buvo tarsi valdomi, spalvoti ir kartais net kvapą užgniaužiantys jos sapnai. Vis viena ji beveik nemiegojo. Pasinerdavo naktimis, tūnodavo minkštame fotelyje beveik iki ryto. Pedantiškai užsistatydavo aliarmą valandai prieš saulėtekį. Mėgo tuščias, pamažu bundančias senamiesčio gatveles.

Grįžo į didelį kvadratinį kiemą pačiu laiku. Prisėdo po Haroldo langu su pirmaisiais styginių kvarteto akordais. Ji vertino vis rečiau pasaulyje pasitaikančią rutiną, tokią, kokią dabar jau rasdavo tik tuose iš taškelių sudėtuose pasauliuose. Kvadratinė saulė galėtų judėti per visą šį dangų viena tiesia linija, iš rytų ir į vakarus. Štai, kaip ši nedidelė ryto sraigė, jos suolelio kaimynė.

Mintyse vadino savo kaimyną Haroldu, nes kaip tik tą vienintelį Jaunimo teatro spektaklį gerai atsiminė. Haroldas ir Modė, nervingas jaunuolis ir dangiškai trapi subtili senutė. Ištirpstanti ore, kaip bebaigianti degti žvakė. Keisti buvo tie laikai, iki kompiuterinių žaidimų.

Dieną praleisdavo ant suolelių, nuolat persėsdama į šešėlį. Snausdavo, stebėdavo kiemo katinus, balandžius ir gyventojus, savuoju ritmu išeinančius ir sugrįžtančius, parsivedančius svečių, parsinešančius daiktų ir minčių, dar ir pokalbių, kuriuos girdėdavo per pravirus langus, dusliais balsais iš kvadratinio senamiesčio kiemo. Primenančio monitoriaus ekraną. Arba šulinį.

Automobiliai retai čia įvažiuodavo, nebent kas atsiveždavo šaldytuvą. Baltasis furgonas manevravo gal ketvirtį valandos, kol pagaliau apsisuko. Ant abiejų jo šonų buvo pavaizduota aukštyn kojom apversta kekė vyšnių: susijungę jų koteliai smigo žemyn, o abi uogos įžūliai raudonavo, tarsi pūpsančios moters krūtys. Užrašus ji įžiūrėjo, bet neperprato.

Vairuotojas tiesiai į Haroldo butą nuvilko nemažą trikojį. Paskui jiedu grįžo jau dviese, per kelis kartus nusinešė didelį cilindrą, lyg puodą ar kibirą, regis, stikliniu dangčiu. Sidabru tviskantį išskleistą skėtį. Dvi dėžes rekvizito. Fragile. Ruošiasi kokiam spektakliui?

Iš jo buto vis imdavo tvieksti šviesa, lyg koks nors 20+ lygio magas būtų paleidęs žaibą ar baltos ugnies kamuolį. Ir dar tas traškesys. Panašus į ugninės musės (iš Might&Magic devintojo) sparnų keliamą triukšmą. Ji tikriausiai buvo trumpam prisnūdusi.

O gal tai jau buvo kita diena? Frakuoti muzikantai nusilenkė publikai ir užsegė savuosius styginius juoduose futliaruose. Per televizorių tikriausiai rodė kažkokį nuobodų serialą. Keistais personažų vardais – ji nepajėgė atspėti šalies. Agonija ir Degradacija. Hipertriušis ir Hemorojus.

Šį rytą Haroldas išsičiustijo, išėjo užsimetęs švarką ant kasdienių džinsų ir marškinėlių. Nesidairė aplinkui, lyg skubėtų kažkur į kitą miestą, lyg būtų ką tik išgirdęs, kad Mėnulyje aptikti kito pasaulio pėdsakai. Į kosmodromą kur nors užmiestyje. Pavyzdžiui, Europos centre.

Golfo kepuraitė jam netiko. Iš atvipusios juodos odinės kuprinės kyšojo raudonas nėriniuotas drabužis ir kiek per didelė katino ausis, užsibaigianti juodų plaukų kuokštu. Ar tik ten buvo ne liemenėlė? Toms furgono vyšnioms, apie kurias pagalvojusi ji mechaniškai apčiuopė rankomis savo nedideles, bet ištikimas ir pavargusias žemuoges.

* * *

– O, sveikas! Štatyvą statyk kur nors kampe.
– Sveikas! Na, mums prireiks daugiau vietos...
– Vietos? Palauk, eime, aš tau padėsiu.
– Gerai. Visko nesitempsime. Paimsiu kelis vidutinius planus, ir tiek.
– Aha. O kaip tau scenarijus?
– Žalias. Aš matau trupinius, lesalą intelektualams. Dar reikia idėjos, konflikto.
– Tai ką, gal tau nepatiko Engro ir Šubertas?
– Dėl dievo! Dar pasiūlyk fone įjungt televizorių...
– O ką? Tarsi jis būtų kur nors kitur, o ne fone.
– Foną palik man. Jei jau nori cituoti, cituosim Felinį arba, blogiausiu atveju, kokį nors „Bulvarinį skaitalą“.
– Šūdas. O profesorius? Jis kalba perlais, nereiktų nieko net kurti.
– Aha perlais. Kiek žmonių yra girdėję jo paskaitas? Aštuoni?
– Na, visi yra turėję kokį nors hemorojų...
– Būtent. Kokį nors. Ir apie ką mes čia – apie hemorojų?
– Tam tikra prasme. Pasuk šonu, kitaip čia niekas nepralenda.
– Taip, ankštoka čia pas tave. Konfliktą padarysim per moterį.
– Skamba grėsmingai. Turi idėjų šiai linijai?
– Dar ne, tik juodojo kino standartą. Statykim čia. Duok atsigerti.
– Tuoj. Kokį standartą? Virintas vanduo bus gerai?
– Tiks. Vyras ir moteris. Vyras turi būti be ateities, o moteris – su praeitimi.
– Skamba įdomiai. Kažkas čia yra. Duok pagalvoti.
– Patikrinta. Na gerai, kur čia rozetė?

* * *

Ta mažutė apvalainais keliais jai nepatiko. Haroldas parsivesdavo ją sekmadieniais, beveik tarsi dukrą, apversdamas visą seno Jaunimo teatro spektaklio idėją. Ten juk turėjo būti nervingai besiblaškantis jaunuolis ir trapi išmintinga senutė.

Aira be ceremonijų tūpdavo ant to paties suolelio, tarsi ji  būtų ne basa į vyriškus marškinius įsisupusi moteris, o tik katinas ar balandis. Suskirdusiom lūpom, mažų mėlynių nusėtomis kojomis. Žvangėdama šaukštų vėriniu. Visuomet ką nors laikė rankoje. Nugertą kavos puodelį. Smilgomis aplipusį rėtį su žemuogėmis.

Miglotai priminė jai kažkurią elfę ar raganą, – nepajėgė atgaminti, už kurio tai žaidimo. Paklaus anūko. Karčiai šyptelėjusi suvokė, kad ji pati dabar – sena ragana. Nemigos nukankintu veidu. Ryškios šviesos, judančių žmonių vengiančiomis akimis.

– Smagūs tie tavo šaukštai, mergaite.
– Trumpam aš čia.
– Suprantu. Jis tavo vedlys, o tu – molis?
– Ne! Visai netyčia kažką savyje išsiugdžiau...

Negalėjo pakęsti to gyvo sidabro. Daug geriau jautėsi, kai Aira rūkydavo balkone. Iš toli ji buvo kažkokia... labiau vientisa, beveik suprantama. Tarsi koks personažas. Ar atsiminimas. Atspindys veidrodyje.

Lyg dar vakar ji pati būtų pasibalnojusi vieną iš tų įdomių vyrų, kurių marškiniais vėliau apsisiautusi ilgesingai rūkydavo, nuogom alkūnėm įsirėmusi į balkono turėklą.

Nei vieno iš jų neprisiminė. Jautė daug – smilkalų kvapą, švelnius pirštų galiukų brūkštelėjimus, bangomis kylančią šilumą, bet tik ne veidus ir ne vardus. Veido nebėra, kai pernelyg iš arti, bučinys – tai jau net nebe lūpos, prakaituotos švelniai kūną braukiančios sruogos – jau nebe šukuosena.

Mėgdavo savo atspindį, turėjo tam veidrodžių, iš anksto sustatydavo triumo taip, kad žvilgsniu pasiektų save bet kurioje plačios lovos vietoje.

O dabar ji buvo graži tik savo anūkui.