Tas vaidmuo – įkyrus ir vienintelis,
visada pagrindinis. Jame
tarsi špagos kryžiuojasi viltys
ir juodų nevilčių nežinia.

Iš vaidmens to kaip driežas prasikala
siauraveidis ir piktas žmogus –
nežinau, ar esmė, ar tik iškaba...
Bet spektaklis, be abejo, bus,

ir nebus ko prikišti tam vaidmeniui –
bus patetikos, melo, kančių,
ir, kaip dera, visai besibaigiant –
net šiurpių praeities paslapčių.

Taip kasdien mes vaidindami žaidžiame
su savim ir su juo, ir su ja.
Jau, galvoju, įveiksiu tą vaidmenį,
bet žiūriu, jis įveikia mane,

reikalauja ir prašo nustebinti,
atsisukti kilniausia puse
ar užtraukt neapykantos debesį,
kad žaibu prasirėžtų tiesa.

Nežinau, ką daryt su tuo vaidmeniu.
Kito nėr. Pasirinkt negaliu.
Ir, jeigu su savim susivaidiju,
jis nueina ant pirštų galų

į tamsiausią kamputį ir žiūri,
ką aš veiksiu kitam vaidmeny.
Ogi nieko. Ieškodama durų,
aš daužaus į lubas ir grindis.

(Mezginaitė, Elena.
Provincijos tango: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1989.)