Ferma, 2 skyrius: Paskutinė vasaros žemuogėlė

Šičia visos dienos užstrigusios, kažkur ties rugsėjo penkioliktąja, kuomet saulė dar akiplėšiška ir kandi, o vėjas dar nesulaukėjęs, tarsi būtų užsiliūliavęs tarp baltų, saulės nušviestų kambario sienų su pravertomis langinėmis, užsižaidęs šiugždančiuose, medžių žiedais pakvipusiuose pataluose. Diena iš dienos buvo giedra ir ramu, pernelyg tylu. Tyla čia tiesiog spengė – klampi, besvorė, bekvapė, it plastilinu užlipdžiusi ausų būgnelius ir nosių šnerves, šitaip žmones tolino nuo savų gyvenimų.

Aira, šio korpuso gyventoja, buvo pasinėrusi į paukščių čiulbėjimą, tą nenuilstantį giedojimą, kuris, puikiai žinojo, savyje neslėpė jokio nuolankumo, atsidavimo ar pasiaukojimo. Tą dieviškumą jautė suskirdusios Airos lūpos, kiekvieną dažnį ir oro virpesį, net mažieji Airos kojų piršteliai, net ir tie – su visomis nuospaudomis ir sopuliais, savin gėrė aukščiausius natas ir pačias žemiausias nuosėdas.

Iki Airos ataidėdavo ir šalimais nusidriekusio parko ulbavimai, ilgaamžių uosių šakų traškėjimas, vikrių voverių krebždesiai ir kaštonų lietus – visa nepastebimai sugerdavo persisotinusios ausys.

– Priemiestyje velniškai tyku, – kalbėjo, ir nuo jos žodžių imdavo skaudėti. Bet kokie Airos lūpomis ištarti žodžiai beregint įgydavo kažką skaudaus. Skaudi buvo pati Aira.

Štai sėdėdavo ant suolelio, – sėdėjimo ant suolelio valandą, – nesimuistydama, tiesi kaip styga, kiauromis plaštakomis apglėbusi savo apvalainus kelius. Taikėsi su savimi, to čia ir mokėsi – susitaikymo, susitaikymo su iš atminties vis išsprūstančiomis praeities atkarpomis; begalę kartų viską perkratydavo mintyse, slapčia nuo kitų, kratydavo prasikaltusias, pačiai kažkuo vis strigusias pavienes detales – it smilgomis aplipusį rėtį H. kriauklėje; ir dužusias akimirkas dėliojo į vienį, į save, į Airą, be pradžios ir be pabaigos; taip ir smigdavo į susivėlusius savo nervų kamuolėlius, it krumpliais į minkomą tešlą, kaskart iš naujo susipažindama su tuo, ką anksčiau vadindavo savaime suprantamais dalykais.

– Visai netyčia savyje kažką išsiugdžiau, – kalbėjo skaudžiai.

– Jūs vis dar neigimo fazėje, ar stadijoje, – kaip norite, taip ir vadinkite. Negi nesuprantate, ką jums noriu pasakyti, miela Aira, jau esame aptarę visas stadijas ir jų pobūdį, – ilgais koridoriais besiblaškančiai, šitaip kaskart prabildavo viršenybė.

Airai buvo tylu, taip tylu, kad vis norėjosi ką nors netyčia numesti ar sudaužyti, sukelti nors menkiausią triukšmą. Dar labiau norėjosi, kad susipintų jos pamėlę, skambinimui sutverti ilgi pirštai, staiga atsisakytų funkcionuoti, it trimečiai aikštingi vaikeliai, visi išvien atsisakytų lytėję, atsisakytų adatos dūrių ir spirituotos vatos gumulėlių.

– Iš šios vatos, – beveidėms seselėms iš sučiauptos burnos traukiant termometrą kasryt kliedėjo, – iš šios vatos stiebiasi raudona gija, ar matot?, – vatą nekirptais nagais procedūriniame knibinėjo. – Dar vienas, kvailas, visai nevietoje išdygęs stiebelis, – aukštai atsisėdusi, trumpomis savo kojelėmis kabineto grindims mosikuodavo Aira.

Bergždžiai stengdavosi suspausti kumštį, ir tuomet aksominį veidą perkreipdavo bejėgiškas pasitenkinimo šypsnys.

– Visai neturite gėdos, – šalia prisėdusios asistuodavo įvairiausio plauko perekšlės – šitaip visas vadino Aira; ir tokių korpuse, anot jos, buvo apstu.

Ir toliau stebėdavo šalčio dulksna apsėtą mėlyną riešą – liesą, gelsvu pigmentu nulietą, jau pasiligojusį; apglėbdama nykščiu ir didžiuoju vis matuodavo. Sukdavo ratus pirštų pagalvėlėmis, suvytusiomis slyvomis, ir spaudydavo migdolų aliejumi nuteptas nagų odeles. 

O po pietų valgykloje kaskart pritrūkdavo šaukšto.

– Pasigedau – keturiolika, – purpurinėmis šaltibarščių dėmėmis išsitepusi, it su ką tik nufotografuotais savo auros atspindžiais, kasdien vienodai atsidūsdavo storoji. – Bus pas Airą, – dvivietėn palaton tuojau pat tipendavo. Aira nuo personalo slėpė geležinius, smulkiausiais įbrėžimais priešais saulę žibančius šaukštus, juos spausdavo tarp palaidų krūtų, ir braižė prakilius krūtinės griaučius. It kanklėmis – aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn, iiiir vėl, kartojam; suraišiojusi mazgeliais, šaukštus kabindavosi tiesiai po smakru – ant išbalintų, peroksidu pervirtų marškinių virvučių.

– Tai šaldotės, vėsinatės, – varikozės išvagotas kojas į verstos vilnos užtiesalą vyniodama, jaukią atmosferą kūrė orumo niekad taip ir nepraradusi Airos kaimynė.

– Trumpam aš čia, – visiems vienodai atsikalbinėjo Aira.

***

Pailga H. virtuvėlė buvo apstatyta įvairiausiais prietaisais ir gerokai pasenusiais rakandais – visi čia turėjo savą vietą, savą paskirtį; nes tik šitaip išsaugoma kokybė – daiktas atitarnauja savo, ir nei daugiau, nei mažiau; nes nebūna kokybiškų daugiafunkcinių prietaisų, juk net ir šampūnas tėra tik šampūnas – šarmas, šaaaaarmas, – čakšt, – delnais ore suplodavo H. – Ir visai ne be reikalo atskirai nuo kondicionieriaus, ir jokių du viename.

Juodoji H. buto skylė – virtuvė – kiekvieną sekmadienį prisipildydavo Airos juoko, ir tik tuomet H. pasijusdavo išties gyvenąs. Kaštoniniai plaukai valandėlę kybodavo tvankiame, lipniame ore, vėliau priglusdavo prie riebalais nuterliotų spintučių rankenėlių, prikibdavo prie duonkepės su supelijusiu batonu viduje.

– Bus balandžiams, – kvaksėdavo Aira.

Garbanos kabojo virš orkaitės, ant H. oro garų surinktuvo, vietoj samčių ir puodų, džiovinamų svogūnų ryšulėlių; plaukai – lyg dar vieni, parodai iškabinti apatiniai.

– Ir kas per performansas, ir kas per, – skėsčiodama rankomis, it iš plazminio H. ekrano išlindęs Halkas, po mažytį butą basa bildėdavo Aira.

Sekmadienio rytais bent gerą pusvalandį maudydavosi, vėliau, rožėmis kvepianti, gaivi, visų godulių pribrinkusi, it Feniksas kildavo iš H. vonios. Pirma kairę, aha, dabar antrą, op, – ir mažas rankšluostėlis priglusdavo prie slidžių Airos kojų, apglėbdavo blyškias blauzdutes kaip du cypiančius, aklus šunyčius. Sėsdavosi ant H. skalbimo mašinos – apvalios, su milžiniška žarna, ir tuojau pat pro birios pudros kamuolius tesimatė dygios judviejų alkūnės. 

H. glaudėsi senamiestyje, kažkur tarp klaidžių, siaurėjančių gatvelių, greta vietos restoranėlių su pagižusiais šaltais užkandžiais, visai šalia boluojančio angelo skulptūros, kuris buvo tarsi ir Airos, ir tik jos vienos – mat šitaip mylėjo.

Siaurais šaligatviais vedžiojami, tąkart pjudės Airai dar neregėtos veislės šunys, visai čia pat po H. palange per lėtai žingsniavo savų kūdikėlių kepuraites ant gatvės paliekantys prašalaičiai – išsprogdinę akis, pasimetę, lyg ir užsibodėję, laižantys vienspalvius šerbetus.

– Visuomet čia jie ir liks, svečiai. Bet žinai, kažkokiu būdu visgi sugeba mėgautis, visu tuo, kažkaip, H., girdi, nes tik tai ir turi, savo sekmadienio popietes, – kojų nagus lakuodamasi, ant klozeto dangčio prisėdus į įvairius apmąstymus leidosi Aira, – ir kuo gi tai ne grynų gryniausias mazochizmas, H.

Priešais žaliuzėmis aptrauktą langą, storomis blauzdomis spyruokliodamas H. grūdo kampan sulankstomą lyginimo lentą. Tarp pravirų balkono durų ir susirangiusio linoleumo, mažyčiame skersvėjyje, ganėsi H. dulkių kamuoliai, o pati save išsilydinti vakaro saulė, it dėmesio sau reikalaudama, nušvietė trupinius suslėpusį kilimą; vien pažvelgus į atlapotas kartonines dėžes su užrašu „Fragile“, H. sudiegė juosmenį.

– Ooo, ir padaryčiau aš čia, booohemos, – vieną į kitą atremtus, dar neįrėmintus paveikslus atsainiai vertino Aira. – Ir čia jau viskas, visi? Klausyk, – kažką kramsnodama, į parankę įsikibusi vedėsi prie sofos. – Kartą gyveno H., ir jis turėjo virtuvę, nešiodavosi tą savo virtuvę, visai taip, kaip sunkų savo kiautą nešiojasi sraigė. – Pauzė. – Nes nėra nuomojamų butų be virtuvės, tiesiog nebūna, – ausin sukliko Aira.

– Iš tavęs kažkas bus, – greta prisėdęs jau kosčiojo baltais dūmais H., ir delnu matavo Airos pėdas.

– Ir kada gi aš gyvensiu pas tave, – galvą ant H. kelių pasidėjusi, į musgaudžiais nukabinėtas lubas žvelgė.

– Kuomet žemė apsisuks aplink savo ašį, ir praeis ruduo, ir žiema praeis, ir nužydės visi medžiai, kiekvienas savos eilės sulaukęs – tuopos, lazdynai ir alksniai, liepos, guobos, ąžuolai, – pats nuo savęs salo; lyg Aira būtų maloniai gnybštelėjusi pačiam niekaip nepasiekiamą, uodų sugeltą ego.

– Eik šen, pakutensiu, – mediniu pagaliuku tarpdančius jau krapštėsi H. – Aaaam, še, dar žemuogėlę, dar vieną, – lėktuvėlis siekė sučiauptos Airos burnos, kuomet ši jau išdykavo – šnopavo ir dūsavo, pravira burna sklandė svetainėje ir it smilkalas degino savą gyvastį, lipniais pirštais barbeno į žemą stiklinį staliuką ir apžėlusias H. kojas.

– Versiu tavo grūšią, – grasė Aira, – versiu, o dabar tai jau bus.

Šitaip atvipdavo sienos skyles dengiantys tapetai, o karšta vienkartinių žvakučių masė pati susiminkydavo, ir plonyčiai parafininių žvakių įdėkliukai susilankstydavo kaip origami laiveliai.

– Ir spėjai čia man suvalgyt, – kiek siaurokus per pečius baltinius taisėsi H.

– Žemuogę, pusę karalystės už žemuogę! – žąsiuku krypuodama, paskutiniąja iškilmingai raitė. – Taaaaaabula raaaaaaasa, – krenkštė Aira. Šalia apdulkėjusio siūlo ant vinies kabinti, vaškiniu juodu akių pieštuku nupiešė keturias poras voro kojelių, tuo pačiu, kuriuo Airos spenelius H. apipuošė smailėjančiais spinduliais.

– Ir nuo šiol saulės ne aukštai, viršuj, ir ne piešinio kampe, – šūkaliojo Aira, – nes jokia ne trikampė, nes Saulė niekad nebūna pasislėpus, kažkur aukštai, dešiniajam kampe, ne, ne.

– Vis tiek būsi mano, – kėlė nuo kilimo Airą, šnopuodamas, storais pirštais už kulkšnelių; tvirtai spaudė išpopintus kelius, ir atgremžtus kulnus, nagų laku išterliotus kojų pirštus, ištinusius nuo vis ne vietoje pasitaikiusių stalo kojų ir fotelio ratukų.

H. sukniubo atgal, į nusėdėtą, kačių kadais nudraskytą zomšinę sofą, šalia pasiguldė Airą, ištiesė visu ūgiu, iškėlė oran josios plaštaką, nuo uogų lipnią, galop atleido – mažajam piršteliui virpant, rankelė taip ir liko kybot, kažkur, ore, it surakinta. Užjautė Airą nenulaikant galvos, ir stebėjo kakle ėmusią ryškėt veną; dar vėliau tik ir suko ratus aplink gūžtelę.

– Verpetas, verpetas, – kratė pelenus į verpetą.

– Lūšis, – pagurklį nagais jau kuteno Aira, pritūpusi, vešlius H. antakius it Salvadoro Dali ūsus paplaukiui glostė, ir prasišovusiomis mentėmis plazdeno.

Visai kaip varlytė, kurios kumštelio dydžio skrandukas vis pūtės ir traukės, pūtės ir traukės, ant kurio buvo parašyta:

  T  Ė  J  A
  priklauso H.

– Tau aš esu... kaip koks lipdomas molis, – nuvargusi, iškilia kakta prie H. glaustėsi, iš lėto aušo Aira. – Mano vedlys, mano mokytojas, mano viskas.