Lionia, man jis irgi nepriimtinas. Ką tuo norėjau pasakyt - sėkmingam įgyvendinimui negali būti abejingas vienas kitam. Juk ne marketingu užsiimam, po galais.
Lionia, žinai, kaip sako, neprivalgei - neprilaižysi. Kūryba ne debatai kokie, tarp skaitytojo ir autoriaus, kūrinys tik dar labiau susigūžia, kai jį bandoma kaip nors "aiškinti" , t.y. - bandyti paaiškinti sumanymą, idėją. Yra arba nėra.
Beje, mintis apie gyvenimą kartu pasibaisėtina, drauge Ūkvdede. Iš pradžių, aišku, būtų smagu: "cementovkė", alutis, tauškalai iki ryto. Bet paskui prasidėtų tikras kultūrinis gyvenimas: "blyn, tas daunas vėl įsijungė tą kretinišką muziką", "nesuprantu, kodėl ta kvaiša visur mėto savo triusikus?", "kas per gaidžiai, vėl apmyžo klozetą", "ne nu, ar negali tas asilas mankštos daryti lauke? stena kas rytą į ausį lyg šikdamas".
Ne, ne, drauge, labai prastas sumanymas.
Drauge Ūkvede ir kiti kolegos, juk iškart sakiau, kad neišvengiamai nusivilsime, nes viskas bus kitaip, nei tikimės. Juk esame šeši žmonės su skirtingais lūkesčiais. Bet čia ir yra komandinio žaidimo esmė: turime išmokti susitaikyti su tuo, kad komandos draugai kartais priiminės sprendimus, kurie mums nepatinka.
Susiklostė įdomi situacija, draugai. Kiek pamenu šią svetainę, čia nuolat vyksta diskusijos dėl kūrybos, pykčiai dėl komentarų ir vertinimų. Tačiau paprastai įsižeidusioji pusė yra autoriai, o štai pas mus - komentuotojai. Sakyčiau, unikalus atvejis. Tiesa, Omnia lyg ir taip pat užsigavo, net prakalbo apie trynimąsi, bet čia turbūt toks budistinis klaidinantis manevras.
Neketinu teisintis (nes lyg ir nėra už ką - ne mes ką nors išvadinome kietakakčiais), tad tiesiog pasakysiu elementarų dalyką: vienas svarbiausių šios svetainės "kalbliukų" yra atgalinio ryšio galimybė - čia tu gali ne tik sulaukti reakcijos, bet ir apginti savo kūrinį, pabandyti paaiškinti savo sumanymą ir t. t. Ir būtent todėl čia publikuotis yra smagiau, nei kokiam nors "bloge", kur kalbi iš esmės į tuštumą. Čia publikuojami tekstai balansuoja ties juodraščio ir "oficialios versijos" riba, todėl patarimai ir diskusijos gali būti labai naudingi, ir nesuprantu, kodėl komentatoriai (tarsi būtų pirmą kartą atsidūrę "rašykuose") prisiima tokią laikyseną. Asmeniškai aš labai džiaugiuosi, kad yra sekančių šį procesą, skaitančių ir komentuojančių. Įsižeisti dėl atsakymo į komentarą? Kas per emuliškumas?
Žodžiu, baikit maivytis: viskas vyksta korektiškai, urugvajietiško kraujo neturim, tad niekas niekam neįkando. Laukiam ketvirto skyriaus.
Dabar galvoju, kad šiam kolektyvinio romano įgyvendinimui reiktų ir apsigyventi kartu... Na, tarpusavio santykiai kurtų kažką vientiso ir bendro, tuomet ir skyriai būtų tarpusavy "bendraujantys", tik viskas atskleista per kiekvieno autoriaus prizmę - šitai, nors ir reikalautų vėliau daug taisymo, savaime aišku, būtų labiau vaisinga. Nes atsirastų branduolys, ašis, aplink kurią jau savaip apsiraizgytume.
Ką galiu pasakyt po trijų skyrių - prieš pradedant maniau, kad labiau kooperuosimės ir atskiri romano skyriai su kitais lipdysis kaip tam tikras dialogas, nebūtinai išgirstas, aišku. O dabar, tik trys ataidintys sušukimai miške.
Puikus omnia komentaras. Ir jei skaitant toliau maniškį pasirodys, kad jam nepritariu - vadinasi neteisingai kažką būsiu perteikusi.
Kaip kažkada jau buvau sakiusi, visi mes čia esame egocentrikai. Ir egoistai (visi, tai čia ir man taikoma, suprantama). Iš dalies, jei tokie nebūtume, tai greičiausiai nedarytume to, ką darome - kūryba yra išskirtinai individualus užsiėmimas. Nežinau, ar individualumas skatina reikštis per kūrybą, ar kūryba skatina individualizmą, tačiau šios dvi tiesos negyvena viena be kitos.
Ir nesvarbu, kas ką sako, bet rašome (prozą, poeziją ar komentarus - čia ir toliau tai taikoma visoms šioms sritims) tam, kad sulauktume pritarimo ir supratimo, kad rastume į save panašių, bet kad tie panašūs jokiu būdu mūsų neužgožtų. Tai pasąmoninga ir neišvengiama. Štai čia ir atsiranda tie bokštai ir tas toksiškumas: visi, kas nesupranta, kas prieštarauja, kas nepriima kritikuodami mūsų kūrybą, kritikuoja ne kūrinius, bet mus, mūsų požiūrius. Visi, kas konkuruoja, kėsinasi užgožti – grėsmė galimybei būti pastebėtam, taigi ir suprastam bei įvertintam.
Su laiku išmokstame skirti kūrybą ir suvokti ją daugiau kaip amatą, mokomės kontroliuoti savo ego, pastebėti "profesines" klaidas, jų nekartoti, tobulinti(s) ir šlifuoti(s), tačiau dalis asmenybės yra kiekviename kūrinyje ir kiekvieno jo nesupratimas skaudina, tik gal to nebeparodome taip atvirai.
Jei sukaltas suolelis ar nunertas šalikėlis yra brangus dėl įdėto darbo ir prisilietimų, tai parašytas kūrinys yra žymiai brangesnis, nes be laiko bei darbo į jį sudedam ir savo mintis, jausmus, o juk tai ir yra žmogaus esmė.
Šia litanija noriu pasakyti, kad tik pripažinus, pastebėjus savo savimylą galima išmokti su ja gyventi. Tai ne yda, tai ne gėda, tai savybė tokia pati reikalinga, kaip ir kitos. Formuojanti mus ir suteikianti galimybių daryti tai, ką darome.
Šis šešių žmonių romanas yra ne literatūrinė, o pažintinė kelionė į save ir mokymasis peržengti savo ego. Kūrinys šiuo atveju yra tik atspindys to, kaip pavyksta peržengti per save ir įsilieti į komandą. Tai reiškia nereikalauti viso dėmesio sau (savo skyriui, savo personažams), tai reiškia žaisti taip, kad kitiems nepritrūktų vietos smėlio dėžėje, tai reiškia apriboti savo norus, galimybes pritaikyti prie visumos, o ne tikėti bei lauktis, kol visuma prisitaikys.
Man labai patinka stebėti šį procesą, nes žinau, kaip jis veikia ir žinau, koks jausmas būti viduje. Lygiai taip pat žinau, jog esu savanaudė bei savimyla. Ramina tik tai, kad mokausi su tuo gyventi, mokausi kontroliuoti, panaudoti darant kažką teigiamo ne tik sau, bet ir kitiems. Kartais (ne)pavyksta.
Jei perskaičius šį postą norisi pasakyti „ne ne ne aš ne toks(ia)“, tuomet įsivaizduokite, kad viskas, kas buvo pasakyta, pasakyta tik apie juodą katę.
Hm. Atrodo, nesu nei labai jaunas, nei pasiduodantis isteriškoms emocijoms, bet pirmoji mano vidinė reakcija, perskaičius paskutinius tris komentarus buvo isteriška: viskas, reikia trintis. Paskui perskaičiau kelis komentarus po kūriniu ir atlėgo, tik pasijuokiau iš savęs.
Lionia genialus tuo, kad šiuo rašymu sumodeliavo rašykus. Koks skirtumas, kokia rašymo kokybė, bet štai šis nesusikalbėjimas, kai beveik susipykstame, nors iš esmės esame bendraminčiai, pakartotas tiksliai.
Aš dabar daug geriau suprantu, kaip jaučiasi nemažai čia besilankančių. Iš kur tas, kaip kažkada pavadinau, toksiškumas gimsta, tikrai nežinau. Kaip jo išvengti, nežinau. Jis skatina užsiverti kūryboje, nors užsiverimas juk nėra aukščiausia vertybė.
Lionia tu genijus. Apčiuopei būdą, kaip sujaudinti net ir seną nejautrų budistą...
Visai neseniai esu mąstęs apie tarpdurį ir iš kitos durų pusės. Skaitydamas diskusiją apie dvikovas galvojau, palaukite, gi buvo fantastų dvikovos! Labai norėjosi apie tai užsiminti, bet susivaldžiau. Pagalvojau, tuomet pats būčiau dar viena Džulija. Jūs čia kažką planuojat? Esu tai daręs, nieko nauja, žinau, kaip tai veikia.
Ko man labiausiai visuomet trūksta rašykuose, tai žaidimų, vorkšopų. Norisi kažkaip atsiplėšti nuo to už daro rato, kuomet kūrėjas savo absoliuto bokšte žiūri iš aukšto, o jo kritikas yra kitame aukštame bokšte. Norisi kalbėti pagaliau ne apie savo ego ir trynimąsi, bet apie kūrybą, kaip amatą, kaip technologiją.
Kitkis mane yra kritikavęs, kad per daug technologijos užgožia Marso šviesą (neprisimenu, kokiais žodžiais). Iš esmės su juo sutinku, bet tik kad rašykuose mes ne tik nesame labai techniški, apskritai beveik nekreipiam į ją dėmesio.
Todėl man tiek džiaugsmo teikia šis šešeto projektas, nes esi priverstas vėl ir vėl skaityti svetimą tekstą, mąstyti ir gilintis. Na, nulipi iš to asmeninio bokšto...
Nuoširdžiai atsiprašau visų, kurie nori padėti. Jūs beje, nematote visos mūsų komunikacijos, pašte, kur apsitariame, mes kartais ir apsižodžiuojame, ir ne iš karto susikalbame. Neturiu kito būdo paaiškinti kaip jaučiamės, ir kodėl taip jautru ant vėjo — tikriausiai tą imanoma tik pajusti patiems (susimeskit ir pamėginkit patys, just for experience).
Su akiniais atidaryt konservus, nors visi sotūs? Kas jums yra, kad nesuprantate, jog niekas nebando atimti iš jūsų žaidimo? Negana to, gal jums ir bus naujiena, bet mes būtini, kad tas žaidimas jums patiems būtų įdomus. Jeigu nei vienas neskaitytume, neatsilieptume, ar kurtumėte tik patys sau? Visi čia dalyvaujantys yra geranoriški jūsų atžvilgiu, o jūsų reakcija yra tiek jautri, kad nebesinori jums iš viso nieko sakyt. Niekas šioje diskusijoje nenori, kad jūs liautumėtes pusiaukelėje, kad susipyktumėt, ar išsigąstumėte proceso. Tiesiog nesame abejingi jums ir šitam vyksmui. Norim, kad jums pasisektų. Ir visgi perskaičius atsakymus suprantu, kad norit tylos. Įsitaisau hamake.
Aš pamėginau paieškoti „naudingų patarimų“. Reikėjo daryti kitaip. Vis dar neįdomu. Nieko gero negali pavykti iš principo.
Aha, labai naudinga ir geranoriška. LO, o kokia mūsų reakcija tau atrodytų tinkama? Jūs teisūs, be reikalo mes čia, ta nata ir atsiprašydami liaujamės?
Ko gero, taip ir padarytume, bet yra vienas bet. Labai jau smagus tas atradimo džiaugsmas, ta nežinomybė, ta dingstis kūrybai. Net jei ir rašome grybus.
Nesureikšminkim taip Kūrybos ir Kūrėjų. Workšopas savame yra vertybė.
klimbingupthewallso dabar atrodo lyg atskiri monospektakliai.
Taip. Gal kažkas pasikeis. Palauksime.
Lionia IljičiuksSkubama vertinti
Taip. Gal skirtingi stiliai bus logiškai pagrįsti. Dar popkorno, prašyčiau.
LO_.........vietoj nuolatinio atsikirtinėjimo pasistengti įsiklausyti - gal vis dėlto komentaruose rasite kažką gero.
Visiškai teisingai. Gindami savo poziciją, kurios neturi, Lionia Iljičiuks Viso to mes patys nežinome autoriai tampa panašūs į 6 matematikus, akiniais atidarinėjančius konservus, ir išdidžiai sakančius pro šalį einančioms/iems mechanikėms/ams, kad nereikia jiems jokio atidarytuvo, čia kaip tik išradinėjamas modernus atidarytuvas, ir iš viso, niekas čia tų konservų nenori, tai toks procesas, žaidimas toks :).
Mane šokiruoja tokia kietakaktiška dalyvių reakcija į žiūrovų nuomones. Juk žmonės mėgina geranoriškai savo mintis išsakyti, gal kažką nuoširdžiai patarti. Po šituo romanu dar nemačiau nė vieno, kuris koneveiktų, šaipytųsi ar, kaip čia sakoma, teistų. Siūlyčiau vietoj nuolatinio atsikirtinėjimo pasistengti įsiklausyti - gal vis dėlto komentaruose rasite kažką gero.
Man asmeniškai net komentuoti nebesinori, turbūt to ir nebedarysiu.
Skubama vertinti, be to, iš tradicinių pozicijų. Kas sakė, kad čia bus realistinis XIX amžiaus romanas su viską žinančiu ir valdančiu autoriumi-dievu? Gal stilistinis ir visoks kitoks chaosas kaip tik taps mūsų skiriamuoju ženklu ir siekiu? Viso to mes patys nežinome, ir būtent tame proceso žavesys.
Pateiksiu analogiją su maisto ruošimu: kol kas į dubenį įdėti ir išplakti vos trys ingredientai. Ar galima jau skelbti, kad gausis jovalas? Bent aš iš tešlos išvaizdos apie patiekalo skonį spręsti nesiryžčiau. Pripažįstu, kad ingredientų derinys ir mane šiek tiek stebina (maždaug miltai, agurkai ir actas), bet ką gali žinot - gal tai bus patiekalas ypatingiems gurmanams?
Bet juk tai tik trečia dalis! Ar ne per anksti teisiate? Ar būtinai visi romanai nuo 20to puslapio turi susirišti į vientisą masę?
Mano akimis, jau ir taip gana anksti daug dalykų ėmė rištis tarpusavyje. O kad atspalviai skiriasi argi tai keista?
Vienžo, kaip sakant, nematau dar dėl ko čia reiktų nosį nukabint.
Užtat kūrybinis procesas teikia daug džiaugsmo ir adrenalino, kai nežinai ką gausi ir ką su tuo darysi :)