Didieji RomanistaiDevynios ryto.
Įsijungė muzikinis centras. Kambarį užliejo garsai, žadinantys ant sofos gulintį žmogų. Styginių kvarteto melodija skverbėsi sąmonėn švelniai, bet traiškė miegą tarytum praeivio batai kelyje pasitaikiusią sraigę: abejingai ir nenumaldomai. Vyzdžiai po vokais sujudėjo, tačiau akys liko užmerktos. Žmogus žinojo, kad jis, lyg ta sraigė, išsigelbėti negali, kad laiko batas jau pakibo virš jo pasliko kūno, bet vis tik nekrutėjo. Kiekvienas melodijos akordas buvo lyg žingsnis į šaltą gyvenimo jūrą, paliekant už nugaros jaukų ir šiltą sapno smėlį. Žingsnis – ledinis vanduo sugelia padus, žingsnis – tu jau įbridęs iki kelių ir visas kūnas pasidengia žąsies oda, dar žingsnis, dar, dar – ir tu jau gali panardinti visą savo kūną, įpratusį prie vandens šalčio, pasiruošusį grumtis su bangomis ir gilumon nutempti norinčia srove.
Muzikai tebeskambant, H. atsimerkė. Leido sąmonei susitelkti, suvokti šitą drybsantį kūną kaip kažką savą. Buvo apmaudu, kad jis vėl šitoje jūroje, jog vėl turi mostaguoti galūnėmis, kad nenuskęstų. Apmaudu, nes beviltiška. Kito kranto visa tiek nepasieksi.
Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į sieną, į tą jos vietą, kur kalbėjo paveikslas – Engro „Edipo ir sfinkso“ reprodukcija. Tačiau nesimatė nei nuogų kūnų, nei veriančių žvilgsnių, nei dūlančių skeletų. Paveikslas buvo apsuktas. Edipo ir sfinkso akistatą matė tik siena. H. žiūrėjo į paveikslo nugarėlę, ant kurios matėsi kažkuo raudonu – gal krauju, gal lūpdažiais, o gal paprasčiausiu flomasteriu – užrašyti ir beveik išblukę žodžiai: „Žemuogę, pusę karalystės už žemuogę! “.
H. žiūrėjo į užrašą ilgai, tarytum mindamas savojo sfinkso mįslę, galiausiai, nutilus muzikai, atsiduso ir pakilo nuo sofos. Priėjo prie muzikinio centro, išėmė kompaktinį diską su Šuberto „Mirties ir mergelės“ įrašu. Vonioje nusiskusto – eilinį sykį prasikruvindamas randą – paskui nusiprausė po dušu ir, apsibintavęs ranką, patraukė virtuvėn. Užkaitęs virdulį įjungė radiją, bet beveik tučtuojau išjungė – krizenantys ir dirbtinai linksmi vedančiųjų balsai varė iš proto. Užsipylęs kavą, H. suplakė keletą kiaušinių, paskui išėmė iš šaldytuvo porą virtų bulvių ir saujelę vyšninių pomidorų, viską supjaustęs suvertė į indą su kiaušiniais. Šliukštelėjo plakinį keptuvėn, užbėrė po žiupsnį druskos ir trinto baziliko, galiausiai uždengė dangčiu, o pats su kavos puodeliu grįžo ant sofos ir įsijungė televizorių.
Į nejaukią rytinę miesto tylą, retkarčiais pertraukiamą mašinų gaudesio ir kažkur už sienų nuleidžiamo vandens garsų, įsiveržė mirguliuojančios ir gyvenimo džiaugsmu trykštančios reklamos. H. abejingai maigė pultelio mygtukus, galiausiai įsijungė kažkokią diskusijų laidą. Vienas prieš kitą sėdėjo du pagyvenę vyrai, vienas iš jų žvelgė į pašnekovą susiraukęs, taip, lyg norėtų nudobti, tuo tarpu antrasis spinduliavo atsipalaidavimu, būdingu tik bepročiams ir apsvaigusiems. H. pabandė sutelkti mintis ir suprasti, ką kalba tas kėdėje išsidrėbęs ir perdėtai atsipalaidavęs tipas.
– Akivaizdu, kad vyksta meno agonija ir degradacija. Technologijos naikina jį kaip metafizinį objektą, paversdamos paprasčiausia preke globalioje rinkoje, kurioje svarbiausia...
H. pakilo nuo sofos ir nuėjo apversti omleto. Pakėlus dangtį šnerves sukuteno maisto kvapas, bet jis žvelgė į valgį abejingai, tarsi robotas į jo mechanizmus varantį kurą. Iš kambario sklido išmintingojo dėdulės žodžiai:
– Šiuolaikinis meno kūrinys stimuliuoja regą ir klausą, lytėjimo ir skonio pojūčius, jis šokiruoja savo šleikštumu, gundo nuogybe, jis įtvirtina Ekrano kultą visuomenėje, apspangusioje nuo hipertriukšmo...
H. vėl įsitaisė ant sofos, gurkštelėjo kavos ir prisidegė cigaretę. Išpūstų dūmų debesyje rankomis mostaguojantis filosofas ėmė atrodyti lyg kažką užkerėti bandantis šamanas.
– Meną užvaldo deindividualizacija, jo kūrėjai tampa anonimiški, beveidžiai, neturintis savo išskirtinumo, nes viso to nereikia Ekrano religijai ir jos atnašautojams. Kaip tik priešingai – vertybe tampa bendrumas ir masiškumas...
H. pajuto, kad ima gelti galvą. Kodėl jie visa tai tauškia? Kam kalbėti apie ekrano blogybes iš ekrano? Kodėl tie žmonės ramiai nepopina savo hemorojaus universitetų getuose? Dar vienas dūmų kamuolys – ir profesorius televizoriuje iš šamano virto į juokingą ateivį, karštai savo kalba dėstantį apie jo gimtosios planetos privalumus nė pusės žodžio nesuprantantiems čiabuviams.
H. įsidėjo omletą lėkštėn, pasiskrudino riekę baltos duonos ir sėdo valgyti. Žinojo, kad šį valgį mėgsta, tačiau kramtė nenorom, tarytum atlikdamas pareigą, kuri kadaise buvo maloni. Nenorėdamas nieko galvoti, vėl susitelkė į filosofą.
– Viską užlieja hipertriukšmas. Tai ir ekstazės šaltinis, ir modernus anestetikas. Hipertriukšmas iškelia į paviršių gaivališką seksualumą, instinkto pradą...
H. išjungė garsą. Kam dar labiau didinti hipertriukšmą tais išvedžiojimais?
Beveik baigus valgyti, suskambo telefonas. Net nepažiūrėjęs į ekranėlį žinojo – tai Tėja.
Abiem rankom paėmė telefoną ir kurį laiką žvelgė į mirksinčias raides. Skambučio garsas pripildė erdvę tarytum slogus kadaise sudžiovintų gėlių kvapas. H. pridėjo telefoną prie ausies.
– Taip, Tėja? Tai aš.
Ji, kaip visada, tylėjo. Jis bandė už nebylaus gaudesio išgirsti bent alsavimą, tačiau nepavyko.
– Šiandien gražus rytas, – tarė jis ir pirmą kartą tą dieną pažvelgė pro langą. – Mažai debesų, saulė... – H. stengėsi žūtbūt pastebėti dar ką nors, kas patvirtintų, jog rytas išties gražus, bet matė tik nulytas priešais stūksančio daugiabučio sienas ir keliomis varnomis nusėstas klevo šakas. – Bus puiki dienelė.
Tėja tylėjo.
– Kaip tik baigiu pusryčiauti, – toliau kalbėjo jis. – Geriu kavą. Per televizorių rodo juokingą laidą. Kažkoks pamišėlis kalba apie Ekrano religiją, hipertriukšmą. Tarsi ką nors apie tai išmanytų.
Tėja tylėjo.
– O vakar vakare skaičiau įdomų straipsnį. Atsitiktinai užėjau. Vadinasi: „Mėnulyje aptiko kito pasaulio pėdsakų“. Juokinga, ar ne? Nors turbūt ne, kas čia juokingo. Pasirodo, kadaise būta planetų susidūrimo. Žemės ir kitos planetos. Tėjos. Toks buvo jos pavadinimas. Tai štai: Žemė ir Tėja susidūrė, o iš jų trupinių susilipdė Mėnulis. Taip ir parašyta: iš Tėjos ir Žemės trupinukų susilipdė Mėnulis.
H. įtempė klausą, bet Tėja tylėjo.
Jis prisidegė cigaretę, lėtai išpūtė dūmus. Galiausiai tarė:
– Šiandien važiuosiu į Fermą.
Telefone pasigirdo pypsėjimas. H. atitraukė nuo ausies tą piktą įkyrų garsą, kiek palaukė, tarsi norėdamas įsitikti, jog ryšys tikrai nutrūko, galiausiai padėjo telefoną ant stalo. Filosofas televizoriaus ekrane vis dar mostagavo rankomis, tačiau išjungus garsą tapo panašus į apgailėtiną žiopčiojantį pamaivą.
H. užgesino cigaretę, išjungė televizorių ir atsistojo. Laikas važiuoti.
Jis įšoko į džinsus, užsimetė ant sportinių marškinėlių švarką, apsiavė batus. Prieš išeidamas, užsimaukšlino golfo kepuraitę ir persimetė per petį juodą odinę kuprinę.
Kieme surado savo mašiną ir įsiropštė vidun, kuprinę nušveitęs ant keleivio sėdynės. Uždėjo rankas ant vairo ir susimąstę. Kokia muzika tinkamiausia važiuojant į Fermą? Linksma? Ne, tikrai ne. Mąsli? Galbūt. Tragiška? Iš dalies. Romantiška ir seksuali? Hm. Jis aiškiai žinojo, kokia muzika tinka kiekvienam jo žingsniui – ėjimui į parduotuvę, maudynėms vonioje, valgio ruošimui, – bet tokios, kuri derėtų važiavimui į Fermą, tiesiog nebuvo.
H. atidarė mašinos dėklę, aklai kyštelėjo vidun sveikąją ranką ir ištraukė pirmą pasitaikiusį kompaktinį diską. Funkadelic. Senas kaip pasaulis albumas, kurį jis kadaise aptiko sendaikčių turguje, kur buvo užsukęs paieškoti ko nors naujo į jo daiktų, tinkamų nusižudyti, kolekciją. Mašiną užliejo psichodeliniai gitaros rifai ir kažkokių pamišėliškų pamaldų atmosfera. Ką gi, ne taip jau blogai. Free your mind and your ass will follow.
Miestas atrodė irzlus, kaip ir kiekvieną rytą, kai jo gatves ir kiemus užplūsta neišsimiegojusieji. Tiesa, visi jie jau buvo kažkur išsidanginę, palikę po savęs nervingą tuštumą, pro kurią braudamasis jautiesi lyg nusikaltėlis, lyg esantis vietoje, kurioje neturėtum būti. Ir taip bus iki pusiaudienio, kuomet pasirodys mažylius prižiūrinčios mamos ir močiutės, kuomet ims iš mokyklų grįžti pradinukai. Išsukdamas iš kiemo į gatvę H. su nuostaba suprato, kad jam patinka vaikai. Tik jie išsklaido tą irzlumo, erzelio, sumuštinių ir išvakarėse gerto alkoholio tvaiką, kurį po savęs palieka suaugusieji. Galbūt reikėtų rytoj apie tai pasakyti Tėjai, kai ši paskambins? Nors ne, geriau nereikia. Tikėkimės, pavyks sugalvoti ką nors geresnio.
Išvažiuojant iš miesto, daugiabučiams ir reklaminiams stendams priekaištingai išlydint jo mašiną, H. staiga prisiminė per televizorių matytą filosofą. Kažin ką jis dabar veikia? Turbūt sėdi paskaitoje ir su lygiai tuo pačiu pamišėlio atsipalaidavimu pasakoja studentams apie Platono olą ar kitus niekus. Gal net apie pasaulio pabaigą ar Ekrano religiją. Idiotas. H. prisiminė, kokią neapykantą jam keldavo dauguma universiteto dėstytojų, visi tie apspangę ir savo knyginiame pasaulyje gyvenantys dėdės ir tetos. Jam dažnai norėjosi palaukti, kol kiti studentai paliks auditoriją, o tada tuos kvėšas spardyti, prievartauti, smaugti – daryti bet ką, kad tik jie atsipeikėtų, liautųsi apgaudinėti jaunus protus, kad suvoktų, jog patys jau seniai tapo tikrų tikriausiai simuliakrais.
Tiek to, velniop tą filosofą. Tegul toliau trina hemorojaus iškamuotą subinę universiteto auditorijose. H. vėl nežiūrėdamas sveikąja ranka ištraukė iš dėklės įrašą. Šį kartą tai buvo debiutinis Babe Ruth albumas. Kodėl gi ne.
H. įsuko į šalutinį kelią. Miestas jau baigėsi, už mašinos langų driekėsi apytuščiai laukai ir niūrūs miškeliai. Ėmė lynoti. Netrukus bus dar vienas posūkis, o nuo ten jau važiuoti visai nedaug. H. užsirūkė.
Štai posūkis, štai nedidelis, miško iš abiejų pusių supamas keliukas, štai ženklas su kaimelio pavadinimu. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios, aptriušę namai būtų atrodę negyvenami, jei ne iš kaminų rūkstančios leisgyvės dūmų sruogelės. H. vėl pasuko vairą ir netrukus sustojo priešais Fermą.
Kadaise tai buvo tiesiog ferma. Štai čia, pagrindiniame pastate, buvo laikomos karvės, ten, kiek toliau, turbūt arkliai, o štai ten – gal koks šienas, silosas ar dar kokia nesąmonė. Langai buvo užkalti, tad pastatai atrodė lyg į žemę sugrūstų daugiaakių užsimerkusių monstrų galvos. Durys taip pat buvo arba užkaltos, arba spynotos. Visos, išskyrus didžiąsias, priekines duris, pro kurias kadaise, matyt, įvažiuodavo vežimai su pašaru karvėms.
Tai ir buvo Ferma.
Neišlipdamas iš mašinos H. nusivilko švarką ir marškinėlius. Numetė juos ant keleivio sėdynės ir ištraukė iš kuprinės kitus: jie buvo juodi, niekuo per daug neišsiskiriantys, tik iš priekio baltomis raidėmis puikavosi užrašas – NEAPIBRĖŽTUMAS.
Įsispraudęs į juos H. pasidėjo ant kelių kuprinę. Apibintuota ranka praskleidė jos viršų ir išėmė viską, kas buvo viduj: raudoną moterišką liemenėlę, lūšies iškamšos galvą ir „Pramanytų būtybių knygos“ egzempliorių. Gerai, viskas, ko reikia. Ta pačia ranka jis sudėjo visus daiktus atgal į kuprinę.
Prieš išlipdamas prisidegė dar vieną cigaretę. Traukė ją nenoromis, puikiai suvokdamas, kad tiesiog atlieka atitolinimo ritualą. Bet cigaretė, kad ir traukiama nenoriai, sudegė. H. ją užgesino, išjungė muziką ir išlipo. Užsimetęs ant peties kuprinę, patraukė prie didžiųjų raudonų durų.
Jos atsidarė beveik iškart, kai jis pabeldė. Tarpduryje pasirodė moteris: dvidešimt kelių metų, labai aukšto ūgio, skoningai pasidažiusi, kas šiek tiek sušvelnino gana šiurkščius veido bruožus. Ji vilkėjo tamsias kelnes ir baltus marškinėlius be rankovių. Ant jų buvo pavaizduota aukštyn kojom apversta kekė vyšnių: susijungę jų koteliai smigo žemyn, o abi uogos raudonavo kaip tik ten, kur pūpsojo moters krūtys.
Pamačiusi H. ji šyptelėjo ir uždarė duris.
– Atvyko, – pasigirdo iš vidaus žemas moters balsas.
Po akimirkos durys vėl prasivėrė, šį kartą plačiau.
H. žengė į vidų.
