Apkandžiojus sapnus minkštais dantytais lapais,
smėlynuose melsvas akis atmerkė dilgėlė:
nubėgusios mergaitės padai pienu kvepia-
plaukeli, po oda užlūžęs – nepasigailėk

manęs mieste kur magnetais prekiauja rinka,
vieninga lyg kėdžių plastmasė supus kavines...
dalijančių Bhagavatgitas gatvėj neištinka
išsižadėjimas visų vardan Savęs:

Į laiškus neatsako Dostojevskio Idiotas...
ropoja svaigiai venom skruzdėlių rūgštis: 
gyvenimas su lupa ir kardu ieškotas -
tuščiavidurį stiebą nuo žiedų atskirs.

ok

Dilgėlė

Apkandžiojus sapnus minkštais dantytais lapais,
senam sode melsvas akis atmerkė dilgėlė:
nubėgusios mergaitės padai pienu kvepia,
plaukeli, smingantis į odą – patylėk

mieste kur karaliauja magnetas ir rinka,
vieninga lyg kėdžių plastmasė supus kavines...
kur gatvei siūlančių Bhagavatgitą neištinka
drovus išsižadėjimas savęs vardan savęs:

Į laiškus neatsako Idiotas,
ropoja svaigiai venom skruzdėlių rūgštis, 
Gyvenimą su lupa ir kardu ieškotas -
tuščiavidurį stiebą nuo žiedų atskirs.

dabar aš augu dykrose, stebiu kuopranugarį
suplėšęs “Camel” tviskantį pakelį.

ok

Dilgėlė

Apkandžiojus sapnus minkštais dantytais lapais,
senam sode melsvas akis atmerkė dilgėlė:
nubėgusios mergaitės padai pienu kvepia,
plaukeli, smingantis į odą – patylėk

mieste kur karaliauja magnetas ir rinka,
vieninga lyg kėdžių plastmasė supus kavines,
kur gatvei siūlančių Bhagavatgitą neištinka
drovus išsižadėjimas savęs vardan savęs,

Gyvenimą su lupa ir kardu ieškotą -
apsems nuodinga skruzdėlių rūgštis 
tuščiavidurį stiebą nuo žiedų atskirs.
Nežino paštas kur gyvena Idiotas
gilyn į žaizdą veržias

dabar aš augu dykrose, stebiu kuopranugarį
suplėšęs “Camel” tviskantį pakelį.

ok

Karališkam vikšrui nušliaužus takais nebyliais,
ant spalio sulytų ražienų - dar vakar dilgių,
mozaika iš lukšto skeveldrų ramiai nusileis:
-Nuo žemės atšokančio sniego baltais kamuoliais
už lango išleisi šią naktį mane? - Negaliu,
metalo drugeliui žiedai plastmasinių gėlių. 
Šilkiniais drabužiais vienuoliai, kam audžiat knygas?
skaistybės aruodus išsems tuštumų pilnatis:
ant stiebo viršūnės straublelio vagis išsigąs...
Plazdenanti Psiche, suderinus plunksnai stygas,
pradingęs balandis tau greit liežuvėlį iškiš:
aš sėdžiu ant lovos, skaičiuoju tinklelio akis,
tačiau jei įdėtum į lūpas man švelnų- "eime",
įkaitusiais pirštais ant plaštakų juodo dangaus
išvystyčiau mažą lėliukę dievybės pilve:
metalas rūdyja ir blizga būties gelmėje,
žiema nesibaigs, vikšras mirs, bet vabzdys atsigaus-
jam žydinčioj pievoje niekad nerasi lygaus.

ok

Karališkam vikšrui nušliaužus takais nebyliais,
ant spalio sulytų ražienų - dar vakar dilgių,
mozaika iš lukšto skeveldrų ramiai nusileis:
nuo žemės atšokančio sniego baltais kamuoliais
už lango išleisi šią naktį mane? Negaliu,
metalo drugeliui žiedai plastmasinių gėlių. 

Šilkiniais drabužiais vienuoliai, kam audžiat knygas?-
skaistybės aruodus išsems tuštumų pilnatis:
ant stiebo viršūnės straublelio vagis išsigąs-
plazdenanti Psiche, suderinus plunksnai stygas,
pradingęs balandis tau greit liežuvėlį iškiš:
aš sėdžiu ant lovos, skaičiuoju tinklelio akis.

Tačiau jei tik tu man įdėtum į lūpas- "eime",
įkaitusiais pirštais ant plaštakų juodo dangaus
išvystyčiau mažą lėliukę dievybės pilve:
metalas rūdyja ir blizga būties gelmėje,
žiema nesibaigs, vikšras mirs, bet vabzdys atsigaus-
jam žydinčioj pievoje niekad nerasi lygaus.

ok