Dilgėlė

Apkandžiojus sapnus minkštais dantytais lapais,
senam sode melsvas akis atmerkė dilgėlė:
nubėgusios mergaitės padai pienu kvepia,
plaukeli, smingantis į odą – patylėk

mieste kur karaliauja magnetas ir rinka,
vieninga lyg kėdžių plastmasė supus kavines...
kur gatvei siūlančių Bhagavatgitą neištinka
drovus išsižadėjimas savęs vardan savęs:

Į laiškus neatsako Idiotas,
ropoja svaigiai venom skruzdėlių rūgštis, 
Gyvenimą su lupa ir kardu ieškotas -
tuščiavidurį stiebą nuo žiedų atskirs.

dabar aš augu dykrose, stebiu kuopranugarį
suplėšęs “Camel” tviskantį pakelį.