Dilgėlė

Apkandžiojus sapnus minkštais dantytais lapais,
senam sode melsvas akis atmerkė dilgėlė:
nubėgusios mergaitės padai pienu kvepia,
plaukeli, smingantis į odą – patylėk

mieste kur karaliauja magnetas ir rinka,
vieninga lyg kėdžių plastmasė supus kavines,
kur gatvei siūlančių Bhagavatgitą neištinka
drovus išsižadėjimas savęs vardan savęs,

Gyvenimą su lupa ir kardu ieškotą -
apsems nuodinga skruzdėlių rūgštis 
tuščiavidurį stiebą nuo žiedų atskirs.
Nežino paštas kur gyvena Idiotas
gilyn į žaizdą veržias

dabar aš augu dykrose, stebiu kuopranugarį
suplėšęs “Camel” tviskantį pakelį.