Drugelis

Karališkam vikšrui nušliaužus takais nebyliais,
ant spalio sulytų ražienų - dar vakar dilgių,
mozaika iš lukšto skeveldrų ramiai nusileis:
nuo žemės atšokančio sniego baltais kamuoliais
už lango išleisi šią naktį mane? Negaliu,
metalo drugeliui žiedai plastmasinių gėlių. 

Šilkiniais drabužiais vienuoliai, kam audžiat knygas?-
skaistybės aruodus išsems tuštumų pilnatis:
ant stiebo viršūnės straublelio vagis išsigąs-
plazdenanti Psiche, suderinus plunksnai stygas,
pradingęs balandis tau greit liežuvėlį iškiš:
aš sėdžiu ant lovos, skaičiuoju tinklelio akis.

Tačiau jei tik tu man įdėtum į lūpas- "eime",
įkaitusiais pirštais ant plaštakų juodo dangaus
išvystyčiau mažą lėliukę dievybės pilve:
metalas rūdyja ir blizga būties gelmėje,
žiema nesibaigs, vikšras mirs, bet vabzdys atsigaus-
jam žydinčioj pievoje niekad nerasi lygaus.