ok

vikšro- mozaikinis matymas. skleis
lėlės, lėliukės- jumis pasikliauti galiu
drugeli daužantis stiklą sparnais,
šešėliu ropoji žiedasi plastamasinių gėlių.

ok

Metalo drugelis brazdina stiklą sparnais,
įskridęs ropoja žiedais plastmasinių gėlių -
ši nerimo muzika gal kada nors pasibaigs:
metalo drugeli, kodėl aš dabar negaliu? 

Po langu- vienuoli, dalijantis gatvei knygas,
užeiki vidun, jau tamsu, virš namų - pilnatis...
išgirdę žvangėjimą vagys aukos išsigąs-
metalo drugeli, dabar su tavim gyvenu.

Bus rytas, pavargę pasauliai sugrįš į vietas
o kamščiai kokie! aligatviais

ok

Metalo drugelis brazdina stiklą sparnais,
įskridęs ropoja žiedais plastmasinių gėlių -
ši nerimo muzika gal kada nors pasibaigs:
metalo drugeli, kodėl aš dabar negaliu? 

Po langu- vienuoli, dalijantis gatvei knygas,
užeiki vidun, jau tamsu, virš namų - pilnatis...
išgirdę žvangėjimą vagys ir vėl išsigąs-
metalo drugeli, dabar su tavim gyvenu.

Bus rytas ir viskas sugrįš į vietas

ok

Ant pirštų alyvuogių ir moters skonis,
vanduo vaikštinėja senais buto vamzdžiais-
sakytum mėnulis nebuvo sustojęs
ir gulinčiam puokštėse ėjosi sklandžiai:
taip slepia po rūkanom tuštumą skardžiai,
kregždutė - į molį suskirdusias kojas.

Mus siejo judėjimas, karštis, atstumas,
gigantiški debesys, laukas bekraštis...
Virš dvidešimt simbolių žemei išstūmęs, 
pasaulį atspėjo seniai graikų raštas:
siela abėcėlės tankynėje blaškos:
dvi uogas pasiglemžė degantis krūmas...

Kai kalbantį Dievą atskyrusios raidės
panyra į tamsą - suspindi Omega!
Pažyminčiam pradžią ir pabaigą skleidžias
Kalvarijos rožė: aplenkdamas miegą
iš gretimo kambario vaikas atbėga-
mus reiškiantis žodis šią naktį apsvaigęs!

Ant pirštų alyvuogių ir moters skonis,
vanduo vaikštinėja senais buto vamzdžiais-
sakytum mėnulis nebuvo sustojęs
ir gulinčiam puokštėse ėjosi sklandžiai:
taip slepia po rūkanom tuštumą skardžiai,
kregždutė - į molį suskirdusias kojas.

Mus siejo judėjimas, karštis, atstumas,
gigantiški debesys, laukas beraštis...
Virš dvidešimt simbolių žemei išstūmęs, 
pasaulį atspėjo seniai graikų raštas:
žmogus abėcėlės tankynėje blaškos:
dvi uogas pasiglemžė degantis krūmas...

Kai Dievą nuo mūsų atskyrusios raidės
panyra į tamsą - suspindi Omega!
Pažyminčiam pradžią ir pabaigą skleidžias
Kalvarijos rožė: aplenkdamas miegą
iš gretimo kambario vaikas atbėga-
mus reiškiantis žodis šią naktį apsvaigęs!

ok