Metalo drugelis brazdina stiklą sparnais,
įskridęs ropoja žiedais plastmasinių gėlių -
ši nerimo muzika gal kada nors pasibaigs:
metalo drugeli, kodėl aš dabar negaliu? 

Po langu- vienuoli, dalijantis gatvei knygas,
užeiki vidun, jau tamsu, virš namų - pilnatis...
išgirdę žvangėjimą vagys ir vėl išsigąs-
metalo drugeli, dabar su tavim gyvenu.

Bus rytas ir viskas sugrįš į vietas