Ant pirštų alyvuogių ir moters skonis,
vanduo vaikštinėja senais buto vamzdžiais-
sakytum mėnulis nebuvo sustojęs
ir gulinčiam puokštėse ėjosi sklandžiai:
taip slepia po rūkanom tuštumą skardžiai,
kregždutė - į molį suskirdusias kojas.

Mus siejo judėjimas, karštis, atstumas,
gigantiški debesys, laukas bekraštis...
Virš dvidešimt simbolių žemei išstūmęs, 
pasaulį atspėjo seniai graikų raštas:
siela abėcėlės tankynėje blaškos:
dvi uogas pasiglemžė degantis krūmas...

Kai kalbantį Dievą atskyrusios raidės
panyra į tamsą - suspindi Omega!
Pažyminčiam pradžią ir pabaigą skleidžias
Kalvarijos rožė: aplenkdamas miegą
iš gretimo kambario vaikas atbėga-
mus reiškiantis žodis šią naktį apsvaigęs!