„Pasmerkimas“ (arba prapultis)




Ilgas ilginąs kelią į ilgesį ilgumai ilgai siaurumai prasidedant „žaismui“ 
Tavo ir kito pasmerktas išmirkęs  ir nutrintas atilsįs atilsęs jautrumas parblokštas.
 
Pašlaksto plaštakes plaštakas „vertasis lytėti“atvaizdą  ir apvaizdą į apsireiškimo reiškinį reikšmę
Permestą parneštą permėžtą  bet nereikalingą net švelniai malonei atsidavimą ir auką... 

Pabunda apmirę „pro – avangardiniai“ gyviai lyg purvinų ausų vabalai ir drasko gyvenimus
Rėkaudami  persūdytoj karčioj egzistencijos vėtroj uždūsta...

Gyvenime kitų –  sulysusioj sielų klostėj apsivelkąs save paslepia kuklumas 
Valandos velkasi vėlei į vienkiemį kaip ašaros slaptos į stulpą sustingstantį...

Bet kelias nubėga palikęs ne tik saldžios malonės  meilOnės  prisiminimą
Prieš tai jis sumaišo jautrų ir grubų šešėlį – miražą  gyvenimo žaismą?

(Klierikas) Audrius MICKA

Šventas laikas

Šventoj ramybėj tirpsta mintys,
Tiek daug vilties ir tiek mažai danguj šviesos,
Pro sidabrinį žemės veidrodį išbėgo pažadėtos  žemės smiltys,
O aš žvelgiau į dangų laukdamas giedros.

Tyla ramioj, šventoj, mažytėj širdies koplytėlėj,
Skaidri, šventa giesmė taip tyliai skrieja dangumi žvaigždėtu,
Kaip skrupulingai tiksi šventas šventas laikas,
O aš rudeniniam vėjyje vis dar  laukiu  Dievo.

Už lango klevo lapai šoka paskutinį šokį,
Tik žvakių šiluma juo pakelia į aukštį,
Plaštakių jautrūs tie sparnai, - girdi, kaip jie plazdena vėjy,
Kaip atsispindi žemės ilgesys, dangaus beribiam aukštį.

Jaučiau tą šilumą palaimos ir tą žvilgsnį Dievo,
Ramius žingsnius girdėjau savo Šeimininko,
Jis dieviška ramybe suspindėjo,
O šventas laiko bėgo, bėgo, bėgo...

Girdėjau beldėsi, - atidariau, - užėjo,
Girdėjau šaukė - aš atsiliepiau, - o Jis tada tylėjo
Ir toj tyloj ramioj širdies tyloj,
Suskambo muzika tyliom ramiom natom...

JAUNYSTĖS UOSTE

(Abiturientams)

Supasi uoste jaunystės sustoję
Baltaburiai svajonių laivai,
Nenurimstančias širdis vilioja
Tolimųjų kraštų žiburiai.

Jūs išplauksit, jauni odisėjai,
Lydimi savo laimės žvaigždės.
Te palankūs pavasario vėjai
Jus gyvenimo jūroj lydės.

Bus nelengva, bus tolimas kelias,
Ne kasdien bus padangė giedra.
Gal ne kartą blaškys kaip valtelę
Mažą širdį didžiulė audra.

Tyliai supasi uoste jaunystės
Baltaburiai svajonių laivai...
Te neleis jums kelionėj paklysti
Gimtųjų krantų švyturiai.

VALENTINA PANCERNIENĖ

JAUNYSTĖS UOSTE

(Abiturientams)

Supasi uoste jaunystės sustoję
Baltaburiai svajonių laivai,
Nenurimstančias širdis vilioja
Tolimųjų kraštų žiburiai.

Jūs išplauksit, jauni odisėjai,
Lydimi savo laimės žvaigždės.
Te palankūs pavasario vėjai
Jus gyvenimo jūroj lydės.

Bus nelengva, bus tolimas kelias,
Ne kasdien bus padangė giedra.
Gal ne kartą blaškys kaip valtelę
Mažą širdį didžiulė audra.

Tyliai supasi uoste jaunystės
Baltaburiai svajonių laivai...
Te neleis jums kelionėj paklysti
Gimtųjų krantų švytoriai.

VALENTINA PANCERNIENĖ

kunix
-sugulovai-




liga gilyn nelyginant gylio ilga gėla
liegia neringą naglio negalės guolis o gal
legendos gludina glunda galanda gėles
legiono galybei lygybė įslegia slogą

Man visa tai labai svarbu.., tačiau dabar esu tokioje krizėje, kokioje neesu buvęs niekada gyvenime, laikau daug lygčių, tačiau gaila ir jos veda į nežinomybę, ir jos palieka vieną, bet gerai kad turiu Dievą, nors Jame esu ne vienas.

Man visa tai labai svarbu.., tačiau dabar esu tokioje krizėje, kokioje neesu buvęs niekada gyvenime, laikau daug lygčių, tačiau gaila ir jos veda į nežinomybę ir jos palieka vieną, bet gerai, kad turiu Dievą nors Jame esu ne vienas.

.

popietės agapėj

ir šurmulys ir slegianti kalba
užliejo sielos begalybę
pavasaris ir vasara laukta
pasėjo dar didesnę lygtį ar nežinomybę

aš atiduotu savo sielą kūną
ir viską ko esu netekęs
nepasilieku teisės į ramumą
ir tą esu kažkur pametęs

skalauja audros mintys jūros
senai surištą slėpinį voratinklius ir tinklą
laisvai su laisve su tikėjimo gaida
nusvyra ateitis kažko paminta

aš nedainuoju aš tyliu
bet balsas dar prabyla
aš nemeluoju aš myliu
kai ašaros tvankioj dienoj pabyra

2005 - 05 - 07

popietės agapėj

ir šurmulys ir slegianti kalba
užliejo sielos begalybę
pavasaris ir vasara laukta
pasėjo dar didesnę lygtį ar nežinomybę

aš atiduotu savo sielą kūną
ir viską ko esu netekęs
nepasilieku teisės į ramumą
ir tą esu kažkur pametęs

skalauja audros mintys jūros
senai surištą slėpinį voratinklius ir tinklą
laisvai su laisve su tikėjimo gaida
nusvyra ateitis kažko paminta

aš ne dainuoju aš tyliu
bet balsas dar prabyla
aš nemeluoju aš myliu
ir ašaros tvankioj dienoj pabyra