Sustingo ašara netvėrus išsiliet
      Ir ji čia su Tavo tikėjimu sugrįžta... “

Mokytojau daug metų prabėgo prasmingai ir greitai
Ir rodos jie visi sutilpo į mažytį Tavo delną
Daug kantrybės ir paslaptingos tylos žadėjo Tavo buvimas
Daug kartų mūsų akys susitiko vieno tikslo – pabūti kartu
Mokytojau ir dabar kaip jau žengiu tvirtesnį žingsnį
Kai kojos nevirsta ir regiu šviesesnes erdves nesakau sudie
Nenoriu pamiršti Tavo gilių akių Tavo delno tąkart talpinusio visus
Šilkinių taku išvaikščiotų Tavo pėdų iš pasakos atėjusių ir liksiančių aukso smėly...
Ore plazdančių nuostabiausių prisiminimų ir fotografijų
Gėlėm dvelkiančio rytojaus oazių
Akių kurios pirmą dieną buvo tokios giedros ir šiltos
Bet išeinu neilgam išeinu kad sugrįžčiau
Kad linksmesnis būtų sugrįžimas čionai ir prisilietimas prie to ką palieku
Išeinu kad išmokčiau būti toks kokį manyje puoselėjai ir ugdei.
Ir dabar Tavo veidas darosi dar giedresnis
Tavo akyse pasrūva sūrios vilties ašaros
Vienijančios ne tik šiandienos tyla bet mane ir Tave
Ne tik paslaptingai besimainančius metų laikus
Bet ir mus vis stipresnius ir vis dar kintančius...
Bet ir mus mažučius mažučius regi sugrįžtančius paklausyti Tavo balso.
Vis dar lūpų kampučiais kažką kalbančius
Bet amžinai gyvus bet amžinai vieningus ir skrupulingai Tavo akių fotografijoj įamžintus –
nedrąsiai veriačius visad atviras mokyklos duris.


„Sustingo ašara netvėrus išsiliet
      Ir ji čia su Tavo tikėjimu sugrįžta... “

...

KUNIX

– epitafija kalbamyliam mokytojui Algirdui Martinaičiui –




…Lyg kažkas ranka paglostė
Gal mama, o gal Tėvynė.
Ritas ašara per skruostą
Paskutinė… (A. Martinaitis. Paskutinė ašara)

kartais
kai suklumpu vakaro meilės egzaminui
ir atveriu širdį gyvam pasikalbėjimui
aš regiu Tave mylimasis Mokytojau
apkabinusį savo Motinas
kiek daug jų turi žmogus ir kokia palaima
jausti jų globiančias rankas drąsinantį žvilgsnį
aš girdžiu Tave taurusis Mokytojau
giedantį tyriausius posmus Motinoms
maloningajai Dievo Gimdytojai
savo žemiškajai Maitintojai
Tėvynei Lietuvai šventajai Bažnyčiai
sužadėtinei amžinojo visų mokytojų Mokytojo
kurio mokiniai ir meilės mokslo skelbėjai mes esame
aš tikiu ištikimasis Mokytojau
kad neklydo Tavo išsiilgusi Ramybės mylinti širdis
taip –  tai Mama tai Tėvynė tuomet prisilietė
kviesdama į savo artumą ir gyvenimo pilnybę
tai dangaus Tėvynės pabučiavimas
palaiminimas ir meilės Dvasios dvelksmas
paglostė Tavo išvargintą sielą ir kūną
aš liudiju gyvasis Mokytojau
kad kalbuosi su Tavimi ir mokausi iš Tavęs
žodžio gelmių ir darbo gausos
atsiliepiant į Mylimojo žodį ir šlovinant
jo švenčiausiosios Širdies kilnumą eilėmis ar tarnavimu
aš myliu Tave jautrusis Mokytojau
už graudingas akis ir trūkčiojantį balsą
skaitant giliausius žmonių žodžius
bet dar labiau už nelaikomas vyriškas ašaras
išvydus dangiškojo Išvaduotojo veidą
ir užgirdus jo tylius žodžius
Aš esu Kelias Tiesa ir Gyvenimas
ir ateinančiojo pas mane aš neatstumsiu
taip – tai paskutinės skausmo katarsio
ir pirmosios palaimintojo džiaugsmo ašaros
aš meldžiuosi už Tave
tvirtasis ir trapusis mano Mokytojau
ir šaukiuosi Tavo užtarimo
kai suklumpu vakaro meilės egzaminui
ir atveriu širdį tyliam pasikalbėjimui
su vilties Tėvu ir Tavimi
amen

– 1993 12 16 –

Saulės laidoj –  praslinko liūdnas – jaunas ilgesys...
Ir dar tvirčiau kažkas suspaudė širdį...
Plačiai atmerkęs dangiškas akis – Ruduo –

... dainuoja jau gaivios maldos „sonatą“...
O aš žvalgausi tyliai į duris...
Kai pradeda regėti negalįs sustoti laikas...

Kiekvienas kūrėjas pasakys, kas jam yra kūryba, todėl nebus vieno ir teisingo atsakymo. Juk kūryba – tai toks individualus ir unikalus procesas. Aš taip pat pasakysiu. Man kūryba – gyvenimo tikslai, svajonės, siekiai, norai... Jos plotmėje sutelpa įvairiausi skaudūs  išgyvenimai, tačiau taip pat mano kūryboje – gyvas,  nesvetimas Dievo ieškojimo ir atradimo džiaugsmas, matoma meditacinė būsena, mąstymas. Mano eilėraščiuose yra gyvas sąmonės srauto perspektyvos paveikslas, kiekvienas jame įžvelgs mano svarbiausių gyvenimo vertybių skalę. Manau, kad turiu patį vertingiausia savo kūrybos įkvėpėją – Dievą, ir labai kantrų.

Šiais metais tapau Kauno jaunųjų filologų konkurso laureatu, Pasaulio poezijos šventės II – osios vietos laimėtoju, kitų konkursu dalyviu ir diplomatu. Didžiausia ir nuoširdžiausią padėkos žodį noriu skirti mano lietuvių kalbos Mokytojoms: R.Gansiniausikienei ir J.Urbanaitei. Mokytojai, be Jūsų tikėjimo, kantrybės ir meilės nebūčiau to pasiekęs, todėl tariu nuoširdų Ačiū... 


Saulės laidoj –  praslinko liūdnas – jaunas ilgesys...
Ir dar tvirčiau kažkas suspaudė širdį...
Plačiai atmerkęs dangiškas akis –
Ruduo dainuoja jau gaivios maldos „sonatą“...
O aš žvalgausi tyliai į duris...
Kai pradeda regėti negalįs sustoti laikas...

(Mari Poisson)

ĮSIKLAUSYK Į ERDVĘ

Įsiklausyk į erdvę,
Kur ateities registrai
Amžinai įjungti
Tik laukia užuominos.

Įsižiūrėk, – ar nematai, –
Tu pašauktas
Eiti mano keliais,
Žiūrėti į mano viršūnes,
Leistis nuo mano kalnų.

Tavo likimas ištašytas
Ant mano kojos sąnario
Raudonu briedžio kraujo rašalu.

Tavo likimas užrašytas ant kaktos
Alksnio medienos gabalu.

Tavo likimas išpaišytas mano oloje
Kilpuotu ir nepūvančiu
Lemties tinklų kiauraraščiu.

ĮSIKLAUSYK Į ERDVĘ

Įsiklausyk į erdvę,
Kur ateities registrai
Amžinai įjungti
Tik laukia užuominos.

Įsižiūrėk, – ar nematai, –
Tu pašauktas
Eiti mano keliais,
Žiūrėti į mano viršūnes,
Leistis nuo mano kalnų.

Tavo likimas ištašytas
Ant mano kojos sąnario
Raudonu briedžio kraujo rašalu.

Tavo likimas užrašytas ant kaktos
Alksnio medienos gabalu.

Tavo likimas išpaišytas mano oloje
Kilpuotu ir nepūvančiu
Lemties tinklų kiauraraščiu.

Ačiū Tau Dieve.

Istorijaaaaaa:)

- Na ne daug - bet daugeliui - na ne man vienam bet visiem - na ne kartais bet - visada - daug daug prabėga net tiem - kas gyvena netikėdami niekuo -