Akys
            – Mamyte, pažiūrėk, kokios to dėdės akys, – Sauliukas piršteliu parodo į priešais sėdintį keleivį. – Matai? Viena į vieną pusę žiūri, kita – į kitą. Kodėl jos tokios? Gal susipykę?

          – Tikriausiai tas dėdė, mažas būdamas, mamos neklausė…

          Sauliukas nutyla: dabar jis stengsis būti geras.

          Bet jau tą pačią dieną jam nepasisekė – netyčia sumušė puoduką, tą patį, iš kurio kiekvieną rytą arbatą gerdavo, tą raudoną, su baltais taškeliais, mamos padovanotą.Gaila, gražus buvo. Ir mama bars: ji visada labai supyksta, kai jis ką nors ne taip padaro, o kartais ir nubaudžia… Žiūri į puoduko šukes ir nežino, ką daryti. Staiga pasilenkia, surenka jas surenka ir – blinkt į kibirą. Uždengia dangčiu ir – kaip nebūta. O mamai pasakys, kad nežino, kur tas puodukas, gal kas paėmė.

          Tačiau Sauliukui apgauti mamą nepavyko.

– Tu – negeras vaikas,– supyko ji, pamačiusi šukes. – Ir puoduką sudaužei, ir dar meluoji. Ir tavo akys pasidarys kaip to dėdės.

          Dabar Sauliukas nebe juokais išsigando: kur tik pažvelgia, visur akys ir akys, kaip dėdės… Ir ant sienų, ir pro langus pažiūri, o per pietus net po sriubos lėkštę ėmė plaukioti… Naktį tos įkyruolės irgi ramybės nedavė, į sapną pas Sauliuką atėjo… Eina jis su mama gatve, o priešais – mergaitė, žiūri į Sauliuką ir sako savo mamai:

– Mama, pažiūrėk, kokios to berniuko akys negražios.

Sauliukui gėda, todėl užsidengia delniukais akis, kad jų nematytų, bet mama tik taukšt jam per rankas.

– Ko dangstaisi? Tegul visi mato, kad tu – melagis.

Vaikas atitraukia rankas nuo akių ir… pabunda. Bet dar ilgai nedrįsta atsimerkti…

SEKMADIENIS

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.

H. RADAUSKAS

SEKMADIENIS

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.

H. RADAUSKAS

tekstas
Vėtra

tekstas
SEKMADIENIS

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.

H. RADAUSKAS

SEKMADIENIS

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.

H. RADAUSKAS
tekstas

SEKMADIENIS

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.

H. RADAUSKAS

SEKMADIENIS

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.

H.RADAUSKAS

(Klierikas) Audrius MICKA

Šventas laikas

Šventoj ramybėj tirpsta mintys,
Tiek daug vilties ir tiek mažai danguj šviesos,
Pro sidabrinį žemės veidrodį išbėgo pažadėtos  žemės smiltys,
O aš žvelgiau į dangų laukdamas giedros.

Tyla ramioj, šventoj, mažytėj širdies koplytėlėj,
Skaidri, šventa giesmė taip tyliai skrieja dangumi žvaigždėtu,
Kaip skrupulingai tiksi šventas šventas laikas,
O aš rudeniniam vėjyje vis dar  laukiu  Dievo.

Už lango klevo lapai šoka paskutinį šokį,
Tik žvakių šiluma juo pakelia į aukštį,
Plaštakių jautrūs tie sparnai, - girdi, kaip jie plazdena vėjy,
Kaip atsispindi žemės ilgesys, dangaus beribiam aukštį.

Jaučiau tą šilumą palaimos ir tą žvilgsnį Dievo,
Ramius žingsnius girdėjau savo Šeimininko,
Jis dieviška ramybe suspindėjo,
O šventas laiko bėgo, bėgo, bėgo...

Girdėjau beldėsi, - atidariau, - užėjo,
Girdėjau šaukė - aš atsiliepiau, - o Jis tada tylėjo
Ir toj tyloj ramioj širdies tyloj,
Suskambo muzika tyliom ramiom natom...