Baisiausia man – tamsos pilnas kambarys. Jame gali vykti viskas, o tu nieko nematai. Adomas sklaidydavo tamsą. Žiebdavo savo raudonąją lempą nuskeltu kampu, tamsos likučiai šešėliais lįsdavo po didžiulėm drobėm, atremtom į sieną, o naktiniai drugiai ar kandys blaškydavosi aplink jo akis, kai jis dirbdavo palinkęs prie stalo.

Taip ir neišsiunčiau nė vieno. Kartais efekto dėlei sudegindavau. Popierius rangydavosi, anglėdavo, kambaryje pasklisdavo nepakeliamas dvokas. Degdama šratinuko pasta klaikiai užsmirsta.
Regėdavau prieš akis tavo liesą skeptišką veidą, juste jusdavau smilkstančios tavo lūpų kampe cigaretės dūmą, beveik žinojau, ką tu man atsakysi.

Įbridęs
vidury
upės,

stovi
žmogus.

Atrodo,
niekas
jam
lyg
nerūpi –

ramus
stovi
jis
ir,
nejudėdamas,
žiūri,

kaip
juda
plūdė
kaip
plaukia
rūkas.

(...)

Spoksai į tekančią upę, net neatsigręži. Prieinu iš nugaros, apsiveju rankomis liemenį. Delnai ant tavo krūtinės. Tarytum du elektrodai.
Medėji, pamažu medėji. Srovė neveikia. Neveikia tavęs.
- Ar žinai, kas yra elektra?
- Nežinau.
- Ji visur. – Negali tylėti.

Įsitempiu visu kūnu. Dantys sminga į mano odinį diržą, nagais remiasi į kojas, išsiriečia. Kandžioja diržo kilpas.
Sviedi jį tolyn. Liepi nebūti pernelyg įžūliam. Bet - jau kėsinasi į pėdas. Liuokt ir letenom apsikabina vieną jų. Dantim - į pirštus, nagais - į odą.

taip tikra
      gal dar nenubudom

nes tu esi
      tarytum būtum



Kajokas, Donaldas. Drabužėliais baltais: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1994.

- Gausi 2.
- Kiaulė ir tiek. Pranešt reikia apie kontrolinius.
- Gerai, duodu dar šešias valandas.
- Ar tada gausiu 10?
- 10 net pats Dievas nevertas.

- Gausi 2.
- Kiaulė ir tiek. Pranešt reikia apie kontrolinius.
- Gerai, duodu dar šešias valandas.
- Ar tada gausiu 10?
- 10 net pats Dievas nevertas.

tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad pamirši nemirsi
aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik todėl ir nemirsiu
Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991
-----
- Nesimaivyk!
- Matai - krūptelėjai.
- Išsigandau juk.
- Ką darysi, kai tikrai krisiu.
- Tavo batai neslysta.

Jonas: Dabar aš turiu pasakyti, koks yra skirtumas tarp manęs ir šventojo Pranciškaus. Maždaug kas metai, kas šeši mėnesiai aš vis pasitikrinu, ar esu padaręs kokią nors pažangą gyvenimo progrese į šventuosius. Tai einu gatve į parką, ištiesiu ranką ir sakau: „Ei, paukščiuk, nutūpk ant mano rankos“. Ne, velniukai netupia, ir tiek. Taigi jokio progreso dar nepadariau. Bet štai, pagaliau – va, jau musė eina prie manęs. Aišku, dar didelis skirtumas tarp musės ir paukščiuko, bet… Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp švento Pranciškaus ir manęs. Jam paukščiukai tupia ant rankos, o aš geriu vyną su musele. Geriau negu nieko. Matyt, aš jau pakeliui: arba į beprotnamį, arba į šventuosius.
Eugenijus: Betgi, Jonai, juk tai vienas ir tas pat... Kur jūs čia matote kokį skirtumą?