Ruduo tik Igio akyse. Jos rudos kaip sutręšusių lapų krūva patvory. Žaliai rudos. Tokios Igio akys. Jis pasižiūri į mane ir ilgam užtrunka – jis ramus. Kai pasuka mažą galvutę, kad matytų, žiūri šitaip mėnesių mėnesius

nes kartais žemė skiriasi po kojom. ten

"aš nuo tavęs nemirtingas"

©autorius man nežinomas

Viename klasikinio romano puslapyje pričiupau
save ties žodžių junginiu „ji buvo jauna graži moteris“.
Baigianti susidėvėti, bet kažkuo dvelktelėjusi
frazė. Negaliu pasakyti, kad ją perskaitęs, išvydau
konkretų pasakojimo herojės paveikslą. Anaiptol.
Tačiau kai kas „jauno gražaus ir moteriško“ mane
pervėrė kaip ant darbo kėdės palikta kanceliarinė
spaudė.
Iš tikrųjų, kokius vaizdus sukelia skaitomos knygos?
Ką įsivaizduoju, girdėdamas ritmingo turinio
žodžius? Galimi variantai: a/ visos kada nors matytos
labai gražios moterys kartu; b/ bendras vardiklis
iš iracionaliųjų Umos Thurman, Penelopes Cruz ir
Kate Moss trupmenų; c/ mano mergina, kai smalsauja,
kas bus vakarienei; d/ kita.
Teisingas atsakymas, – be abejo, d. Jau prieš šimtą
metų psichologai kalbėjo apie „žodžių fizionomijas“.
Vienas toks mažai kam šiandien žinomas
Spaieris aprašė savo pacientų potyrius: „Subjektas
II: Ach, tai yra… Aš sustojau, nes žinojau tai, ką
norėjau pasakyti, prieš ateinant žodžiui „turtingas“,
pajutau vidinį postūmį, „ach!“, tam tikrą vidinio judėjimo
rūšį, sulyginamą su greitai augančiu sirenos
kauksmu, jaučiu, kad ateis, kad ateina, žinau, kad
supratau. Taigi, ištrūksta žodis.“
Apie ką čia kalbame? Apie tai, kad vaizduotė veikia
kur kas anksčiau nei spėjame pamatyti vaizdą. Apie
tam tikrą tarpinę būklę – tarp visiškos sąmonės tamsos
bei išbaigto ir artikuliuoto supratimo. Apie tai,
ką Subjektas II pavadino „ach!“ Vaizduotė prasideda
kaip emocija, kaip pusiau aiškus, bet energingas
proveržis, kaip laukimas, „kad ateis, kad ateina“,
kaip šventojo akivaizdumo aureolė, nusileidžianti
ant to, kas jau ištarta, pasakyta ir pamatyta.
Žodžiai, jeigu juose pakankamai įtampos, gali sužadinti
energingą embrioninę fantazijos užuomazgą,
kurioje vaizdo dar tarsi nėra, bet svarbiausi dalykai
jau išsipildė. Neatsitiktinai Spaieris jiems suteikė
„vaizdų aušros“ vardą. O Sartre’as pakomentavo:
„Tuščios vaizduotiško žinojimo formos – Spaierio
vadinamos „vaizdų aušromis“ – yra labai dažnos
sąmonės gyvenime. Jos užeina ir išnyksta, neįgauna
vaizdų pavidalo, tačiau atveda mus prie vaizdo tikrąją
šio žodžio prasme ribų.“
Neturiu nuovokos, kodėl vienuose žodžiuose vaizdai
išaušta, o kiti pasilieka verbalinėse sutemose.
Turbūt supratau, kas yra geras rašytojas.
Tas, kuris žodžiais pažadina įsivaizdavimo saulę.

© K. Sabolius, "Pravda".

jis sako kad čia
tiesiai ant krutinės
kur kažkada
karščiuojant
sergant
mama dėdavo
garstyčių trauklapius
atsivėrė
juodoji skylė
ir niekas nieko
nebegali padaryti
net jei mama
uždėtų garstyčių
tai ir jas sutrauktų

©kutkudak
"bejėgis"

kartoju

šiandien ir visą savaitę galima:

kišti adatėles po oda;
spoksoti į akis;
tampyti rankas;
sukioti pirštus;
įpjauti;
sakyti visą tiesą.

Νέα σου δεν έχω.
Η φωτογραφία σου στάσιμη.
Κοιτάζεις σαν ερχόμενος
χαμογελάς σαν όχι.


Naujienų neturiu tau.
Sustingus tavo nuotrauka.
Žiūri lyg ateidamas
juokiesi lyg ne.

Kiki Dimoula

Κι είναι το χέρι σου μόνο
στην τετράγωνη νύχτα της φωτογραφίας.

Κικη Διμουλα


Ir yra tiktai tavo ranka
keturkampėj nuotraukos nakty.

Kiki Dimoula