Žvėris mirė.
Na. Beveik, po velnių.
Jis buvo nušalintas nuo valdžios. Kas, kaip tokiam, yra tas pats, kaip mirtis. Jis buvo politikas nuo embriono, elekcijos gašlūnas nuo gimimo, praleisdamas visą savo gyvenimą populiarumo konkursuose, kad bandytų laimėti galią, kad... kad ką? Kad būtų išrenkamas dar daugiau, didesniuose ir geresniuose rinkimuose?
Jo visa būties priežastis buvo laimėti. Būti Bosu. Ir dabar jis pralaimėjo. Ir daugiau nebegalės tapti Prezidentu. Jokio pagrindinio prizo. Nieko negalime padaryti, tik nustoti juo domėjęsi.
Jaučiu pasąmoninį gailestį. Todėl nusiunčiau jam užtaisytą ginklą. Pažymėjau jį raidėmis: „NAUDOTI PRIEŠ SAVE“. Skatinu Jus padaryti tą patį.

Žinote, kažkas
neseniai paklausė manęs, ar turiu kokių nors apgailestavimų. Ir bandžiau kibti į Williamo Burroughso atsakymą: „Kiekieną dieną.“ Bet turiu tik vieną didelį apgailestavimą. Niekada nepalikau Žemės (ir, turbūt, nepaliksiu).
Visada norėjau aplankyti Marsą ir pamatyti pilonų koloniją. Metu, kai žmonių protai tapo maži ir siauri ir ploni, pilonų kolonija yra didi idėja. Penkių-mylių-aukščio kolonijos pastatas, kurio viršus pažymėtas gigantiška ir šiek tiek įdubusia platforma, paremta permatomomis, hiper-jautriomis šviesos plokštėmis. Pilonų išmetamasis produktas yra apskaičiuotas deguonies/anglies dioksido mišinys, surištas su CFC-stimuliuojančiomis dujomis – viskas, ko reikia, kad augintum šiltą planetą su kvėpuojamu oru.
Galų gale, bus pakankamai pilonų, jog viršūnės susirakins kartu, suformuodamos stogą virš pasaulio, palaikant tinkamą atmosferą ir karštį.
O tai, žinoma, verta pamatyti.
Plius, tai pasaulis be šunėkų.

Kita vieta, kuri
labai mane žavi, jeigu jau esu atviras, yra Merkurijus. Nuo pat mūsų jo prijungimo.
Na, tai, tvirtinu, buvo sukrušto genialumo veiksmas, ir vienas tų retų mūsų rasės žygdarbių, dėl kurių mes, iš tikro, nusipelnėme būti verti deguonies. Mes deginome per daug energijos savo purvinais ar prastais galios ištekliais, ir, dar blogiau, mūsų galios paklausa kilo su kiekvienais metais.
Todėl mes apkrovėme Merkurijų saulės plokštėmis. Visa ta šviesa konvertuojama į elektrinę energiją ir grįžtanti atgal į Žemę. Šiek tiek nepraktiška. Bet tai masyvus galios kiekis, daugiau, negu mums, iš tiesų, reikia. Inžinerijos projekto kaina buvo apmokėta prieš penkiasdešimt metų. Švaru, ir visiškai nemokama.
Bet, ne, nenorėčiau ten apsilankyti ir tai pamatyti. Nors mano purvini asistentai teigia, kad gali tai suorganizuoti.

Tai pasakius: ar pastebėjote,
kad ateitis nutiko ne pagal spėjimus?
Turiu omeny, ne taip ateitis turėjo nutikti, ar ne? Mes visi buvome užauginti su per televiziją rodoma ateitimi, su pigiais, senais filmais sekmadienio popietėmis, po iškepto driežo pietumis su šeima. Ateitis turėjo būti greita, raketomis-valdoma, ištaiginga, prašmatniais lazeriniais ginklais, kurie spalvina ir nušviečia orą... Vyrai buvo vyrai, nepaisant to, kad vilkėjo moteriškomis karo aprangomis, o moterys atsiguldavo ir daug klykdavo, kaip mano pirmoji mergina. Taip ateitis turėjo susiklostyti. Mes stebime „teliką“, kol jis šviečia virš Kūrėjo, atrodančio kaip sena skalbimo mašina...
Vienas baisiausių dalykų pasaulyje yra tai, kad ateitis visąlaik atrodo tokia nuobodi.

Bet piktesnio, turbūt, nesu parašęs.

Mano nuomone, reiktų labiau pasistengti.

Skiriu savo pradinių klasių tikybos mokytojai, kuri nuolat kartodavo, kad tik Dievas moka dešimtukui, ir ji, rimtai sakydama, kad aš reinkarnavęsis Jėzus Kristus, duodavo man tokius įvertinimus.

Dievas simbolizuoja susilaikymą, atstovaujantį gyvybiškai svarbiai egzistencijai, dvasiniams sapnams, nesuteptą išmintį, gerumą tiems, kurie to nusipelnė, meilę, atsukant kitą skruostą, atsakomybę ir susirūpinimą dėl visų vadinamųjų dorybių, ir Dievas yra geriausias bažnyčios draugas!

Šiame pasakiškame rojuje, Dievas pakelia savo balsą, – į rytus ir į vakarus, į šiaurę ir į pietus, – kad išgirstumėte, kad atsimerktumėte, skelbdamas pasaulio išmintį: dangaus karalystė – visiems! Laikykitės dešimties įsakymų! „Mylėkite vienas kitą“ yra aukščiausias įsakas. Priešai turi daryti vienas kitam gera. „Meilė“ žydintiems Raštams nėra tik eufemizmas! Mylėkite savo priešus ir darykite gera tiems, kurie Jūsų nekenčia ir naudojasi. Būkit Draugas savo priešui, gerbkite jį.

Štai krucifiksas; ką jis simbolizuoja? Ryški kompetencija kabo ant medžio. Tai Jėzus Kristus, mūsų didysis atpirkėjas. Palaiminti silpnieji, nes jie paveldės žemę. Prakeikti stiprieji, nes jie paveldės jungą! Palaiminti silpnieji, nes jie bus pagerbti tarp žmonių. Prakeikti stiprieji, nes jie bus išnaikinti! Palaiminti dorieji, nes jie bus pasaulio šeimininkai. Palaiminti nugalėtojai, nes pergalė yra jų teisumo pagrindas. Palaiminti mirties laukiantys, nes jų dienos trumpos Žemėje, nes jie žvelgia į turtingesnį gyvenimą anapus kapo, nes jie bus apgaubti turtų gausybės! Palaiminti krikščioniškosios vilties kūrėjai, nes jie yra tikrieji Mesijai. Palaiminti narsieji, nes jie gaus didžiausią atlygį. Palaiminti tikintieji gėriu ir blogiu, nes jų negąsdina šešėliai! Palaiminti tie, kurie tiki tuo, kas jiems geriausia, t.y., Dievu ir jo gerumu, nes jų protas niekada nebus pilnas siaubo. Palaiminti „Dievo avinėliukai“, nes jie bus baltesni už sniegą! Palaiminti tie, kurie daro gera tiems, kurie iš jo tyčiojasi, nes jie bus išaukštinti!

Amžinosios liepsnos jėga per džiaugsmą gyvena jėzuito kūne!

Ačiū už atsiųstą recenziją.

Rašau recenziją.

čia
dabar
rymau,
šioje mažiausioje Vingio parko
oazėje, ant suoliuko, laukdamas pasimatymo:
įdegusios, saldžios, krykštaujančios auksaplaukės,
ištroškęs nepadorios, raudonos merginos burnos,
geidžiantis jos skaisčių, tyrų, ledinių, sniego
baltumo, Arkties dantų: visa karšta širdimi
gašlauju…

čia
dabar
rymau,
gerdamas šį puikų napalmą ore,
šnervėmis, ištinusiomis lyg taurės,
be ateities, be prisiminimų,
mano brangiausioji mergele,
ir žvelgiu į eglę,
ir žiūriu, kaip tarsi šokėja,
ji lenkiasi, krenta ir siūbuoja ties klubais – jei ilgiau įsispoksai, seki pavyzdžiu...
kaip balerina, kuri, atrodytų,
stovėjo ilgai, pavojingai ilgai,
ant vienos kojos? – Atrodytų, kad ji pamiršo,
kitą koją?

čia
dabar
rymau,
velniai rautų, veltui
ieškojau dingusiosios
brangakmeniškos dvynės – turiu omeny, kitos amputuotos kojos –
šventoje apylinkėje
jos margame, papūgiškame,
plazdančiame, mirgančiame, nuo vėjo besisukančiame, mažame sijonėly.
o varge! o varge! o varge! o varge! o varge!
dingo,
PRADINGO amžiams,
kita koja!
Oi, kokia gėda dėl tos kitos brangios kojos!

ir štai man jau stovi,
kaip tik stovi žemiečiui, žmogui, vyrui…
negaliu kitaip, tad padėk man, Dieve!
amen!

Kai kurie teigė,
Kad visata yra kaip laikrodis,
Todėl turi būti Laikrodininkas.
Kaip pažymėjo XVIII amžiaus britų
Empirikas Deividas Hiumas, tai
Yra slidus argumentas, nes nėra
Nieko, kas iš tikrųjų būtų visiškai
Analogiška visai visatai, nebent
Tai būtų kita visata, todėl
Neturėtume bandyti perduoti
Nieko, kas yra tik šios visatos
Dalis. „Kodėl vis dėlto laikrodis?”
Klausia Hiumas. Kodėl nepasakius,
Kad visata yra analogiška kengūrai?
Juk abi yra organiškai tarpusavyje
Susijusios sistemos. Tačiau kengūros
Analogija leistų padaryti visai kitokią
Išvadą apie visatos kilmę: būtent,
Kad ji gimė iš kitos visatos, po to,
Kai visata turėjo lytinių santykių
Su trečiąja visata…

ne! tik Antžmogis!
tik Antikristas!
žvėriškas, makiaveliškas, grobuoniškas, tykantis,
meluojantis,
sąmoningai, tyčia,
tyvuliuojantis,
geidžiantis grobio,
kruvinu snukiu,
nyčės iškamša,
laikyk priešus arčiausiai,
draugus - toliausiai…
tik Antžmogis!
tik Antikristas!
kliedi šlykščias nesąmones,
bjaurų nonsensą po klouno makiažu,
besikabarojantis ant apgaulingų žodžių-tiltų,
ant vaivorykščių-miražų,
ant švininio dangaus,
sklandantis, šliaužiantis
tik Antžmogis!
tik Antikristas!
tiesos pranašas?
nejudąs, sustingęs, stoiškas, šaltas,
tapęs įvaizdžiu,
tapęs dievo skulptūra,
pastatytas prieš šventyklas,
dievo sargas:
ne!
filisteris tokioms tiesos statuloms,
labiau namuose bet kokioje dykumoje nei sinagogose,
pilnas hienos niekšybės,
šokinėjantis pro kiekvieną langą,
nagi!
į kiekvieną galimybę,
uostydamas visas džiungles,
skuodžiantis,
liucifesriškai sveikas, žvalus ir teisingas,
lindynėse tarp ryškiai išmargintų plėšriųjų žvėrių,
bėgantis aistringomis lūpomis,
laimingai besijuokiantis, laimingai pragariškas, laimingai alpstantis nuo šerdies…
arba, kaip erelis, spoksantis
ilgai, ilgai
į bedugnes,
į savo bedugnes... – oi, kaip skrieja žemyn,
po,
viduj,
į vis gilesnes gelmes!
staiga,
tiesiu taikymu,
virpančiu snapu,
puola ant ėriukų,
stačia galva žemyn, gašliai,
dusniai ant ėriukų,
pykstant ant ėriukasielių,
žiauriai įsiutęs dėl viso to, kas atrodo
dorybingai, aviškai, garbanotai,
kvailai, su ševro pieno gerumu srėbtuvėje...
vanagiškas, panteriškas,
hiperborėjiški troškimai,
po tūkstančiais kaukių,
tu – Antžmogis!
tu – Antikristas!

Užteks tų haiku.