...esate nešami...

Ir kvepia rudeniu.

Nu i čio?

Vėl

Freeda

Kai pamačiau tave gyvai pirmą kartą, tu lipai laiptais iš underground stoties. Dieve mano, pagalvojau, jei turėčiau dukrą, norėčiau kad ji būtų tokia kaip tu. Taip ir vadinau tave - dukra. Tą dieną ilgai klaidžiojome po miestą, aplankėme Cutty Sark, o pavakariui pasikvietei pas save namo. Vykome underground, tada autobusu, tada pėsčiomis, pro mečetę ir vietines parduotuvėlės, iki didelio namo. Plepėjome ir plepėjome, lyg šimtą metų pažįstamos, ir tas jausmas, kad kažkokiu būdu priklausome viena kitai, kad jau buvome susitikusios kažkurioje šalyje kažkuriame gyvenime, - tas jausmas niekada nedingo. Bala žino, kokiais siūlais buvome sujungtos dar prieš gimstant, bet kad buvome - tas tiesa.
      Tą vakarą išvykau iš tavo namų tvirtai pažadėjusi dar sugrįžti, bet įsisukau į darbasnamai ratą, ir vis nerasdavau laiko. Aišku, susiskambindavome, ir kalbų būdavo pilnas šulinys, bet jau pagaudavau tavo balso atplaišas tarp normalių žodžių. Tai pamesdavai mintį, kad dovanoji tau priklausiusius meno dirbinius. Arba kad namai ištuštėjo, ir nori persikraustyti gyventi kitur, ir visus baldus atiduodi labdarai. Arba kad pavargai, ir nori išvykti pagyventi į Portugaliją, viena. Guosdavau, ir vis patvirtindavau, kad tikrai aplankysiu. Gal kad gyvenai palyginti netoli, ir jaučiau, kad turiu galimybę tave bet kada aplankyti, maniau - suspėsiu. Maniau, - kas blogo gali nutikti? Paskutinį kartą prakalbėjome iki pusės trijų ryto. Baisingai atsiprašinėjau, kad turiu keltis šeštą ryto, ir turiu numigti bent kažkiek, o tu vis nenorėjai paleisti, galop tavo vyras nuvarė tave lovon.
      Rytas buvo šiltas, ir aš vėl beveik bėgte nuo vieno kliento iki kito, lipau įkalnėn. Ir tuo pačiu taku - paukštelis, tiesiai prieš mane. Toks visai nebailus, ranka galėčiau pasiekti. Paukšteli, paukšteli, kokią žinutę man atnešti - ištariau sau. Mat man taip yra, beveik visada paukščiai atneša žinias. Ir, aišku, už kelių minučių gavau žinutę. Nepatikėjau. Perklausiau, ar tai ne pokštas. Patvirtino, kad ne.

Jau metai kaip tai įvyko. Kas, kaip, kodėl - turbūt niekada nesužinosiu. O gal tai ir buvo toks planas - išeiti į paslapčių sodą niekam nieko nepaaiškinant? Norėčiau save apgauti, kad tu vis dar esi, galbūt klaidžioji saulėtomis Portugalijos gatvėmis, kaip ir svajojai. Galbūt.
Tiesiog - kur tu bebūtum, - noriu, kad žinotum, kaip labai aš tavęs pasiilgau.

Ne tai

Į gerą. Viskas tik į gerą.