Taip, taip - šimtas metų - bučiuojantis ir nesibučiuojant, kartu - Pranai, ir nekartu - Drieže; ornamentuotai - pagal Avoir pageidavimą, ir gana aiškiai - kaip Jolukai norisi; pilnais sakiniais - kaip Aruunas patarė, turtinant kalbą, atsisakant klišių ir vengiant visokiausių stiliaus bei logikos klaidų - su visų parama ir pagalba.

Ačiū!

Dabar bandysiu irtis toliau.
Per ledą, Pranai, tik per ledą. Velniop tos tavo žuvys - Viljamas išgyvens ir be jų.

Baigta!
Liko tik epilogas.
Gal bus sniego, o gal ir ledo?
Gal Kenis pagaliau iššliuoš su slidėm, gal netgi kartu su Lina? O gal nė vienas...

Ar įdomu?...

Po kelių dienų ateisiu pas šeimą ir pasakysiu, kad baigiau rašyti savo Svajonę. Ir jie labai apsidžiaugs. O aš apsiverksiu...

Didžioji aikštė. Akmenimis grįsta. Akinančiai balta, bet lygiai nuvalyta.
Kokia keistenybė, kad visa tai čia nutiko. Tada aikštė irgi buvo balta ir visai neliesta. Tiek daug prisiminimų gyvena jo paties aikštėje! Ir ryškiausiuose iš jų aikštė apšalusi, baltai nuklota. Tą rytą, kai dar nieko nenumanydamas jis skubėjo vesti ją savo koridoriumi, tada dideliais kąsniais krito šlapias sniegas, o tą kartą, kai vėlavo dovanoti jai savo laiką, siautė šalta pūga. Kai ašaros krito ant Elijo, snaigės aikštėje šoko tylų valsą. O dar po metų, pranešdama, kad ir jos nebėra, aikštę užgulė sunki šlapdriba.

Pagrindinė užduotis - pasiruošimas egzaminui, pagrindinis trukdis - rašykas, jungiamasis elementas - vynas, fonas - Vangelis.

Jis šliaužė peronu nesidairydamas, tik jusdamas, kaip traukinys lekia bėgiais pirmyn. Vienuolika vagonų - jo gyvenimas, lekiantis pro šalį, kurio jis niekada nebepasivys. Jo nuosprendyje šiandien įrašė vienuoliką metų.

Jei slėpsi skausmą, jis niekada nepraeis.

Noriu kažko... kažko... kažko...

Ėch, koks tas sekmadienis trumpas :(
Bet 10 km prabėgti spėjau - ir tai šis tas :)

Taip, čia ta:
http://www.youtube.com/watch?v=W7-GW0Y0d6E&feature=related
:)