Štai sėdžiu va čia, valgau lašišą ir spėlioju - kaip gi jie ten atšventė? Ar tik toss mano obels nenukirto? Ai, tiesa, obels tai nebėr, bet vis tiek... O jei mano kiemą apsisiojo, o jei prispjaudė ant kalnelio, kur su Dimka gulėdavom į žvaigždes spoksodami? Siaaaaubas... Ir kam aš su tais rašykais susidėjau? Jie gi mane iš proto baigia išvaryti.
Ir ta neviltis... ta neviltis tokia didelė, kad ėmiau versti, įsivaizduokit - ėmiau versti žodžius, na gerai, ne žodžius, o tekstus, savo tekstus. Ir jei tik man pavyks apversti viską aukštyn kojom, tada... Tada aš vėl pasodinsiu tą obelį. Taip, pasodinsiu. Ir pakviesiu Dimką. O pakvietusi pasakysiu: "Tai tu bučiuosi mane, ar ne? Juk visi rašykai laukia susirinkę."

"Liūdnas" - tai apibendrinimas, vartojamas tokiame pat lygmenyje, kaip apibūdinimai "humoristinis" arba "įdomus". Šie žodžiai puikiai atstovauja reikalavimams, kuriuos keliame literatūrai - juk norime, kad literatūra mus linksmintų. Iš esmės tame nėra nieko blogo. Bet pasilinksminimas, kuris remiasi paprasta forma, patrauklumu ir galimybe lengvai parduoti, reikalauja ir lengvos kategorizacijos. Tačiau, jei norime pasinerti į romano gilumą, esame priversti ieškoti kitų žodžių, kito žodyno.

(Merethe Lindstrøm)

"Tai, kad esu moteris ir rašytoja, man nekelia jokių problemų. Bet susidaro įspūdis, kad būti pavadinta "moteriška rašytoja" prilygsta Colos ar kitokios lipnios masės išliejimui ant klaviatūros. Tarytum tai, ką rašai, būtų nereikšminga arba būtų reikšminga tik nedaugeliui."

(Merethe Lindstrøm, šių metų Šiaurės Šalių Literatūros Premijos laureatė)

Liko paskutinis. Tikiuosi, jis vertas to. :)

"...na kai ats tskaiciau tuots jots Laitskuts, tą romaną its laitskų...na aitsku ats vertinau taip, kaip ir priklautso, literatūritskai, (...) vertinau kaip reikia, pet viduje...tsavyje..tie jots laitskai...jie vitsada man palikdavo tokią nuotsėdą..tokį jautsmą...kaip moteriai..na..kazkaip taip tie jots Laitskai...jie man tskampėjo kaip...pazeminimats moterts..taip..tia kaip pūna tsakytsim..kazkats elgiatsi taip ar anaip, vitsai tsvetimats ar net nepazįtstamats, o tau its tsaliets pūna uz jį gėdą..taip panatsiai tia puvo man...jautsiautsi taip, lyg tats kūrinyts zemintų mane kaip moterį...giluminitskai taip ir utslėptai ten tai yra...pet man yra..taip..ats taip jauciautsi."

Manau, į rašyk.lt taisykles reikia įtraukti naują punktą: "Vertinti ir komentuoti galima tik perskaičius tekstą."

Ilgesys visuose lygmenyse.

Tas berniukas su ožio barzdele - ką gi jis veikia adminų sąraše? Juk jam jau amžiną atilsį reikia suteikti. Ar adminai miega, ar čia tik aš kažko nesupratau?

Kai žinai, kad egzistuoja toks dalykas, kaip reinkarnacija, nebe taip liūdna, bet vis tiek...

Kai pradedu rašyti, neturiu jokio plano. Tiesiog laukiu, kada istorija ateis. Aš nesirenku nei istorijos pobūdžio, nei to, kas nutiks. Aš tiesiog laukiu. (...) Mudu su skaitytoju esame tame pačiame lygmenyje. Kai pradedu rašyti istoriją, aš visiškai nežinau, kuo ji baigsis, ir nežinau, kas nutiks kitą akimirką. Jei žmogžudystė įvykdoma knygos pradžioje, aš nežinau, kas yra žudikas. Rašau tą knygą todėl, kad noriu tai sužinoti. Jeigu žinočiau, kas yra žudikas, nebūtų prasmės rašyti tą istoriją. (H. Murakami)