Labas vakaras.

Mano mylimi, mano mylimi, mano mylimi.
O ką, ar jūs nežinojote, jog mylimi? Nes kasdien galvojote, jog neaprūpinti? Jog nesėkmė, tykanti už kampo, tyčia? Jums?

Kur prisistatymas, kur aplinkybės, kliūtys, uždaviniai, įvykis, mane ar jus pakeitęs?Jei tai ne scenoj, tai kur tuomet? troleibuse. tuolete. pirmame pasidulkinime be meilės.
Keičiuos kasdien, o šiandien lyg jau ir nebe, taigi, kinta gyvenimas jei taip. lovoje. auditorijoj. teatre.

pirmyn į šviesų rytojų
tokį pavasarinį, į devynioliktą
iššvaistyti laiką sau
į šviesų rytojų
su rudais batais
ir suknele
ir mėlyne ant  kojos
lūpos spalvą praradę
visas lūpdažis susigėręs nuo mėnesio
jau baigiasi
pirmyn į šviesų rytojų
numeskime svorį nuo klubų
siūruokime klostėm
per naktis filmas filmas filmas
aš užmiegu, o ryt
saulėj' šoksiu
nuo akių atsispindės
bėgios zuikučiai saulės
išnyks mėlynė nuo kojos
būsim tik aš
ir šviesus rytojus

užsimezgam visi iš to paties
ir baigiasi visiems taip pat

bet tas nedidelis tarpelis
tarp pačios pradžios ir pabaigos

ten aš, belviltiškos ilgos dienos
be pabaigos  pradžioj

už manęs naktis
o priekyje  dar amžinybė

tad štai lipu į sceną be kalbos
pamoju pačioj pradžioj dienos

ir kaip nekaltas dėl audros
nurimstu vėju iki pabaigos

kitoj pusėj matau stoviu
ir pranyksta gatvė, upė, kalnas

bet tas nedidelis tarpelis
tarp pačios pradžios ir pabaigos

man dar neprasidėjęs baigias
dar neužgimus mirštu

užbarstomi keliai ir ploja
auditorija o scenoj stovi

ir vėl nėra tau nei pradžios,
nei pabaigos, tai kaip gi bus toliau?

iki

skutinėjam pakalnėmis
išblyškę
dar garuoja kūnai


dar garuoja kūnai
o žolėj
gandrai sumigę


gandrai sumigę
rasoje
mes iš paskos


mes iš paskos
griūvam
ir rasoj garuojam

mažas palikuonis suteikė daug vilčių,
o kuomet  mirė nė nesumetėjęs,
visų viltys  buvo užkasamos kartu su vos
šešiasdešimt šešių centimetrų ilgio kūnu,
mažam grabely palydėto palikuosio delnuose.

Kuomet katinai išsiskirstė,
liko gedėti tik motina juodai  dengta
ir seseris,  mylinti kates labiau nei grabe tūnojusį savo brolį.

patekėsiu mirdama
ak, mirdama tekėsiu
kaip saulę teka iš nakties,
kaip į naktį leidžias

prapliumpa ašaros juoktis,
o lūpos tik šypsos, tik šypsos
saulėtas rytas išstumia iš lovos
reikia kažką veikti-
o ką-nežinau,
tad raitausi raitausi po motinos spintas,
matuojuos iš eilės ko ne viską
ir viskas tik tinka, tik tinka...

kiek šimtakojis turi šlaunų ?

visi anksčiau ar vėliau tampa kieno nors kekšėmis:
žiedai- bičių, tušinis- pirštų, aš- mokslo.

Tėvas aname kambaryje keikiasi. Kodėl nujaučiu, kad dėl to, jog neturi ką rengtis.
Nėra šimtai jo drabužių, bet, kaip išmokyti visiškai neimlų jokioje gyvenimo srityje ( išskyrus finansinėje) žmogų pradėti tobulėti protiškai? Kas atsirastų menkiausias vertės žodžio ar tiesiog, kažko, suvokimas, vertinimas.
Kartu ir pati jaučiuos apgailėtina, ir jį tokiu laikau. Nėra tai melas ar jaunojo amžiaus krizė, tiesiog.
Esaties juk nepakeisim, tik ateitį galime, bet ir tai, šioj situacijoj nematau, nemanau nė kelio, nė būdo, kaip čia ką į gerąją pusę pakeitus.