Kaip kiaurasamčiai, mes- žmonės,
taip kasdien leidžiam pro save
bėgt visokiems vandenims.

Patys pasiliekam tai,
kas tirščiausia. Bet

Ar galima sakyti, jog tai yra gerai?
Galbūt mes, visatos atliekos,
ar gyvuliai, kaip be pavadintumėm,
pasiliekame "tirščius" tik iš baimės?

Nesugebėdami suvaldyti jėgos,
tyliai ją praleidžiame per save,
ir toliau sotinamės tuo,
ką pakiša visuomenė, kitos beždžionės,
ką ant stalo
pateikia mamos, brangiosios.

Didelis noras praeity skubėti
šiandieną sustabdė iki nebūties.
Anąkart bėgusi, norėjus lėkti
dabar guliu, skaitau eiles, visai bereikšmės.

Ar degantys pirščiukai dilgčiojo be reikalo?
Dabar dvejodama klusteliu savęs.
Ir nesupratau, kad menkas malonumas
ligi bausmės (ne)pilnametystės ves.

Gražu. Ne, dar neužaugus, bet jau skrajoju,
Kur skraido dideli ir pavojingi lėktuvai.
Mama išmokė tūpti, įbauginta mano drąsos
Elgtis neapgalvotai, neišradingai ir.

visas takelis apžėlęs akmenim
prieš akis
laukia
kol bus sumintas
kulnimis

sakyčiau, kūdikis
bet tik kūda

meaw
ak
šitą
norėjau sau priminti
neužmiršk, kad susimausi
ryt

išpilta karščiu
guliu
sloguoju
jausmelis apgailėtinumo
su lyg tuo
kad noriu
nuimamos nosies

KAS ČIA DABAR VYKSTA SU 43994???

Įdomus buvo gimtadienis. toks wow

-Grožis vien poeto raidės žodžiuos..!
Verkdami  kartojo debesys sustingę
nuo per mažo vėjo,
per tėkmės mažos.

Bet dabar, jau didelė
ant pirštų galų
stovėdama, stumdau verkiančius debesis
sukurdama savo srovę
danguj.

Knyslėm išbertos popierinės užuolaidėlės
pridengę blausią vidudienio  švieselę
manimi jos dėtos voliotųsi ant medinės žemės
o aš jomis- linguočiau po stiklais senatvės

Nudilę spalvos
tik atspalviai belikę
taškai
plėmai
ir dėmės

Ir nebe švarūs apsiuvai
kraštai

Pranyksta rašto
ir kvapai
belieka
blausios lauko
šviesos