dilema!
kodėl beveik niekas nekomentuoja darbų?
sakė, paskaityk mano kūrinį, komentarus.
perskaičiau, ir ten sakė, kad neturi ką pasakyt, tiesiog5 ir viskas
o ką galvoti tai, kurios kūryba nėra gera ir jos nekomentuoja?
dilema!

tokio tuštumo net senmergės našlės akyse dar nemačiau

Lapo šaknys prasideda išsišakojime.
Tada keliauju prie gyslelių.
Jomis teka vanduo
Ir maisto medžiagos.

Įsilipsiu į kanoją ir nuplauksiu.
***

Kartosiuos gal tūkstantį kartų,
bet man nesvarbu.
Tiksi sekundės po vieną,
bet laukiant regis po dvi.

Mokytoja

Agnesė buvo atsidavus savo darbui visomis jėgomis. Ji mokykloje dirbo jau ne pirmus ar antrus metus, turėjo nemažai patirties, tad žinojo kaip elgtis su mokiniais. Ypač gerai pažindavo savo auklėtinius. Daug laiko aukodavo pasiruošimui, nors jos darbas ir vargas ne visada buvo įvertintas.
Ši istorija apie moterį, kuri turbūt buvo savo šeimai bei mokiniams pavyzdys. Nors darė klaidų, tačiau kas jų nedaro...
Sekmadienio popietė.
Agnesė atsikėlė, išsivalė dantis ir atsigėrusi kavos pradėjo taisyti vaikų darbus.
- Ach tas Mindaugas, kiek klaidų privėlė...Kaip įmanoma žodį dreskia parašyti su ę nosine, juk taisyklė aiški...
Pyragas viryklėje jau buvo paliktas keturiasdešimčiai minučių, sudegs. Vėliau ji jį apipils karštu šokoladu, na žinoma, prieš tai pabarsčiusi pudros. Nagi, prisimink pyragą, Agnese!
- Pyragas! Kur pirštinės? Kur aš jas pasidėjau? Štai. Ech, koks karštas!-Agnesė paruošė pyragą ir sėdo toliau taisyti darbų.
„Nesavanaudiškas noras“-sakydavo Agnesė,-didis noras“. Niekas nesuprato, kodėl, ką ta jos išgalvota frazė reiškia, bet visi žinojo, kad kai ji būna ištariama, reikia nukreipti temą kita linkme, nes tuojau bus moralizuojama apie elgesį.

kad jus kur skradžiai...kad velnia namo parsineštų savo su*nistą pasiūlimą būti tobula...



Kai dar tu 'Buvai'
Nailoninės kojinės,
ir šaukštas medaus.
Aviečių arbata,
šaukštelis cukraus.

Jogurtinis pyragas,
ir tavo pasaka.
Štai ko vaikystėje
aš netekau.

gyvent,
ir man taip gera mylėt!
aš kasdieną ateinu į čia pažiūrėt...
ar nesukurpė man kas pastabos,
ar geresnio žodelio

Lyg nuklydęs paukštis,
Ar pabėgęs iš namų vaikas,
Aš jaudinuosi dabar ir čia.

Mane kramto kūrybos troškimas,
O tai ką kuria skaitot tik Jūs...

Artimiausi žmonės mano kūrybos net akyse nematę,
Gal todėl, kad bijau, jog jie manęs nesupras...
Kaip Jūs. :)

Tad sakau AČIŪ. :}

Tai ne mano kūnas,
Kramtau lūpas,
Stipriais akis sumerkiu-
Ar tai mano kūnas?

Atrodo- viską paaukotai...
Kas bereikšmiška ir daug daugiau...
Myli labiau, nei motina savąjį vaiką,
O gal penkis kartus stipriau...

Kundalinuke, paprastai...
Aš nežaidžiu žmonių jausmais,
Tiesiog mėgstu palaikyti ir mėgint suprasti.

Meilė- kaip tirpstantys ledai...
Jeigu valgysi per greitai- greit ir pasibaigs...
O jeigu lauksi per ilgai- ištirps...

Kadais (senai) ir aš Mylėjau...
Tik tos Meilės aš nepažinau, deja...
Užtat dabar gerai žinau-
Ne gyvenime Meilė,
O Meilėje gyvenimas...

Neliūdėkit, prašau... :} Nuoširdžiai Jums. :)

"Nakties, žemės ir druskos kvapai gaivino mano smilkinius. Kaip vilnis užliejo nuostabi šios užmigusios vasaros ramybė. Tą akimirką kažkur toli tamsoje, baigiantis nakčiai, suūkė sirenos. Jos skelbė, kad laivai išplaukia į pasaulį, kuriam aš abejingas." A.Camus "Svetimas"