užsimezgam visi iš to paties
ir baigiasi visiems taip pat

bet tas nedidelis tarpelis
tarp pačios pradžios ir pabaigos

ten aš, belviltiškos ilgos dienos
be pabaigos  pradžioj

už manęs naktis
o priekyje  dar amžinybė

tad štai lipu į sceną be kalbos
pamoju pačioj pradžioj dienos

ir kaip nekaltas dėl audros
nurimstu vėju iki pabaigos

kitoj pusėj matau stoviu
ir pranyksta gatvė, upė, kalnas

bet tas nedidelis tarpelis
tarp pačios pradžios ir pabaigos

man dar neprasidėjęs baigias
dar neužgimus mirštu

užbarstomi keliai ir ploja
auditorija o scenoj stovi

ir vėl nėra tau nei pradžios,
nei pabaigos, tai kaip gi bus toliau?

iki