muškit pinjatą
muškit
gal pabirs auksas
susirinksit nors

ti ti tą
mes abu iš pelkės
pabudome, kelkimės

Amaras

aš nepilnametė :>
čir vir vir
:DDDDDD

Dulksnoje nardant tvankiam orui,
prie žemės prigulusios dulkės
tyliai skundės:

mes dulkėmis gimę kad po orą
kaip sparnuočiai skraidyti,
mus į žolę rasotą dulksna
kaip avis  aptvaran suvaryti
tesiekia.

Kokia laimė būt lengviausia pasauly,
jei tegali kaip lavonas glaustytis prie žemės?

***


Dabar savo rankom susėmusi žemę
aš išpūsiu į orą dulkių saujelę.
Te paspringsta dulksna

Galbūt aš būsiu dainininkė. Kokia ten garsi, išlėksiu užsienin, šėlsiu su savo vadybininku ir back vokalu, ir savo vaikinu. Būsiu įklimpusi į narkotikų liūną ir po kiek laiko nustosiu kūrusi gerą muziką, tačiau mano balsas iš lėto tapt prikimęs, toks, apie kokį visad ir svajojau, ir aš sau gaudydama kaifą dainuosiu savo pačius pirmus gabalus, kurie man šlovę bus pelnę.
Labai jau suknistai nerealiai tai skamba. O galėtų būt realu. Nuoširdžiai jums sakau, mielieji, trokštu to. Bet vargei tai teišsipildys, kas iš manęs, švelnus silpnas balselis ir keturiasdešimt aštuoni kilogramai patalpinti šimtas šešiasdešimt septyniuose centimetruose. Jei jūs dar neverkiat, tai žinokit, kad aš jau susigraudinau.
Nors... nėra čia taip ir apgailėtina. Visgi dainuoju, groju. Šiek tiek kuriu. Visai norėčiau va dabar pradėti rašyti savo autobiografiją iją iją, ir kai padauginusi žolytės, būdama kokių trisdešimt penkerių metų, krisiu aukštielnyka pakelėn, kas nors baisiai užsimanys tą mano autobiografiją sukurpt. Ir spėkis ką: ogi aš jau būsiu pradėjusi !!
Jei ne dabar vemsiu, tai vėliau. Maždaug tuo šiandien vadovaujuosi, ir nevengiu lipti į visokį šūdą: ar tai draugų, ar tai tėvų man krūvon sukastą. Vienaip ar kitaip teks per lį perlipti, perbrist, ir išsišūdinus kojas eiti tolyn, žiūrėti kas ten gero ar nelabai manęs laukia. Kokie senjorai turtingi, mėgstantys baisiai liesas mergyčkas, gal dar laisvalaikiu žurnalistes, šiaip narkomanes, muzikantes mėgstantys, parūpins man darbuko kokiam klube ar šiaip neblogam chate. Kokiam hareme, su emiratų vyrais arabais, barzdotais ir šiaip šlykščiais, bent man. Lieps ten juos visaip tenkint, ale kokie pinigai ! ne ne... bjauru man taip kalbėt... čia tik apie vyrus, šiaip nieko čia reikaliukais su tais šūdais. Viskas natural !

Tai va.

Kas ta aušra?


Kaip saulė bunda

Mačiau savo delne aš aušrą. Paėmusi lelijos žiedą nuo vandens paviršiaus, bet nenutraukusi jo gijų, laikiau jį savo delne; jau aušo.
Saulei pasiekus krantą, tada ir vandenį, palengva ėmė švisti. Kaip didingi vartai į dvaro kiemą, atsivėrė mano delne žiedas. Tokį nė nupūsi, nė sužeisi- toks jis buvo stiprus ir didingas.



Taip mano delne išaušo naujas rytas.

vėl plaukus išeina į bigę surišt, vėl reiks kirpt, po galais

lia lia lia, lialia lia,
musė mano delne
dzzzzzzzzzzzzzzzzzz
dzzzzzzzzzzzz
dz.
delnai susispaudė,
musės nėra,
varau plautis rankas.

pupuliai rašykai, uždusę nuo monotonijos. Vienintelis "gaivos" gūsis- senojo vėjo atnešta smarvė.