Nesuprantu kokių velnių visi Jūs keliat šumą?
Yra taip, kaip matot, nerėkit, kad čia kažkokia neteisybė.
Pirmiausia mėginkit pažvelgti giliau:
kas slypi už viso to;
kas čia įsivelę;
ko į tai nereikia velti.
Ramiai, rašykai !

Staiga švytuoklės mostas,
sustoja prieš mane.
Isteriškas juokas
pabaido pulką nimfų.
Gremėzdiška taurė
paskendus šampane.
-Nurykime,draugai,
gurkšnį nedorybės.
Geluonį ištraukus,
iš kaklo nuvarvės,
betoninis kraujas,
šampaniniam fone.
Korys pasidabinęs,
aukso patale.
-Ir dar kartu sutikim,
šiai dienai jau gana.

Bet vos tik užtroškino
saulė patale,
tuoj pat ant kito ryto
vėl visi drauge.
Ir bičių su lazda
korį mes numušę,
šiandieną džiaugiamės laisvai,
kad taurė skendi šampane.

Aš tik mokinė.
Aš ne tarpininkė.

Ša !

Nuslydo koja nuo pedalo.
nėr žymės.
ir  manęs nėr.

Pažadu stropiai mokytis,
(beje,aš laužau pažadus)
kad tapčiau protinga,
ir Jums nebetektų
skaityti neišprususios mergiotės
darbų, nevertų nė skatiko.

Kam kelti klausimą jeigu nenorima sulaukt atsakymo?
Rašykuose daug 'asų', tokius keliuose vadina 'ereliais'.
Nenardykit po visumą, ieškokite asmens erdvės.
O,kad suprastumėt giliau, kaip realūs žmonės,
pagaliau. Nusileiskite ant žemės.

Gleno Milerio orkestras.

Čarlis Čaplinas.



.
.
.


jo jau nėra.



.
.
.

.



vis dar kažkur


.
.

.
.


yra.

Teatrališkos išvaizdos vaikiščias griebė kočėlą ir ėmė kočioti netikrą tešlą prieš šešis šimtus penkiasdešimt žiūrovų, susėdusių didelėje salėje.
Nuaidėjo komišką situaciją pasitinkantys aplodismentai. Vaikiščias išsišiepė, parodydamas kreivai sudygusius dantis ir nusilenkęs bei pastrykaliojęs vidury scenos iš šokavo į užkulisius.

tarp sienų ar kreivųjų
veidrodžių
suklimpę
provincijos
vyrai.

kas tas?
kas anas?

lūžtantys rakčiukai ir
žybsintys krištolo
rutuliai
gąsdina juos.

kas tas?
kas anas?